Tik vasariui prasidėjus, nuvykome į Vilnių. Prie Nacionalinio muziejaus LDK Valdovų rūmų mus pasitikęs gidas Donatas Jokūbonis trumpai ir įdomiai apžvelgė Vilniaus žemutinės pilies Kunigaikščių rūmų ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istoriją.
Iššifravome užrašus ant Valdovų rūmų sienų, pamatėme, kur kadaise stovėjo trys (o ne vienas!) bokštai, kurioje pilyje priiminėdavo svečius, o kurioje gyveno didysis kunigaikštis Vytautas ir kt. Sužinojome apie labai svarbų kultūros įvykį Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, - 1636 m. Vilniaus žemutinėje pilyje pastatyta pirmoji opera „Elenos pagrobimas“. Anot mūsų gido, anksčiau, nei Paryžiuje ar Londone. Tai susiję su didelio teatro mėgėjo ir rėmėjo Lenkijos karaliaus, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos vardu.
Išsiaiškinome, kur vešėjo puikusis Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų renesanso stiliaus sodas, įkurtas karalienės Bonos Sforcos. Bandėme įsivaizduoti jį, pilną vyšnių, kriaušių, puoštą karpomų medžių ir krūmų alėjomis, su trimis vandens tvenkiniais, dekoratyviniais tilteliais, balto marmuro skulptūromis. Beeidami karalių dvaro teritorija, stabtelėjome prie sraunios Vilnelės upės, kuri čia atsirado ne natūraliai, o žmonėms pakeitus vagos kryptį jau XIV a. pabaigoje, Gedimino valdymo laikotarpiu.
Subtilus gido Donato humoro jausmas padėjo mums nesušalti ir taip nepastebimai atsidūrėme prie Taikomosios dailės muziejaus, kur vyko antra mūsų programos dalis – edukacinė programa „Viduramžių, renesanso ir ankstyvojo baroko muzika Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dvare“.
Ieva Baublytė, edukacinių renginių vadovė, padėjo atrasti ir pažinti XV-XVII a. muzikinę kultūrą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, atskleidė jos sąsajas su Europos muzikinės kultūros paveldu. Apžiūrėjome išlikusius XV-XVII a. koklius, dekoruotus muzikiniais siužetais. Jie buvo labai gražūs.
Įsitaisę minkštuose šiuolaikiškuose „krėsluose“, didžiuliuose gobelenuose, puošiančiuose muziejaus sienas, bandėme atpažinti atlikėjus ir senovinius instrumentus. Vartydami senovines natas, kurios anksčiau buvo rašomos ranka (vadovė sakė, kad spausdinti ėmė tik nuo XVI a., vėliau, nei knygas), ieškojome skirtumų, lygindami su dabartinėmis. Pastebėjome, kad jose nėra takto brūkšnių, pask Ievos, „muzika galėjo tekėti tarsi upė“, kitokios formos smuiko raktas ir pačios natos.
Įdomu buvo sužinoti, kad XV a. atlikėjai diriguodavo, paklusdami savo širdies ritmui. Ieva Baublytė paklausė, kokius instrumentus žino vaikai. Mokiniai vardino jų ne vieną, bet, pirmiausia, paminėjo arfą. Pasirodo, jų būta visokio dydžio, gotikinės mažesnės, būdavo ir dvigubom ir trigubom stygom. Kaip smagu buvo klausytis Ievos atliekamos XIV a. „Piligrimų giesmės“. Pasirodo, anuomet arfininkai buvo tik vyrai.
Atspėjome, kad arfų stygas darydavo iš gyvūnų žarnų. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro dvaro išlikusiose sąskaitos knygose rašė: „daviau du auksinus ragui pirkt“ - iš jų ir sužinota apie čia tarnavusius muzikus, grojusius arfa, liutnia, viola de gamba (grojo bosines natas), tenorine, išilgine fleitomis, šalmajumi, cinku, kuriuo grodavo ir bažnyčiose, labai derančiu su žmogaus balsu, taip pat tamburinu.
Dar paklausėme nuostabiai gražios švelnios dainos iš Anglijos „Žalios rankovės“, atliekamos fleita, atkeliavusios iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir išlikusios iki mūsų dienų.
Giesmės bei instrumentų garsai skambėdavo per religines šventes, muzika Lietuvos didįjį kunigaikštį lydėdavo ir viešųjų iškilmių metu, medžioklėje bei privačiose menėse. Ir Žygimanto Augusto dvare ir, kiek anksčiau, Aleksandro dvare buvo rengiami pokyliai, skaitoma poezija, brangiais instrumentais grojamos dainos ir šokiai. Švelnią muziką žvakių šviesoje mėgo klausytis Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė.
Buvo leista ir mums prisiliesti prie šių senovinių instrumentų, pabandyti groti gotikine arfa, tamburinu.
Na, po tokios šventės sielai, liko dar keramikos užsiėmimas, į kurį mus pakvietė, administratorė – vyresnioji muziejininkė Vida Kaunienė. Jis vyko jaukiose dirbtuvėlėse, įsikūrusiose šio muziejaus patalpose.
Susėdome prie stalo, kur kiekvienam buvo atriekta gabalas molio, kvepiančio žeme, supažindinta su keramikų naudojamais įrankiais ir priemonėmis. Pasiraitoję rankoves, rūpestingai vadovaujami sumaniosios Vidos Kaunienės, kūrėme keramikinį bareljefą su muzikiniu vaizdu pagal išlikusias XV-XVII a. koklių replikas ir matricas.
Sužinojome, kuria rankų vieta reikia spausti molį ir kaip daromi atspaudai. Daugelis mokinių pirmą kartą turėjo galimybę dirbti su moliu, todėl viskas buvo neįprasta ir labai įdomu. Kai kurie vyresni mokiniai net norėjo dar ilgiau padirbėti, taip patiko dailinti darbelį.
Grįžome namo puikios nuotaikos, parsiveždami įspūdžius apie aukštą Lietuvos sostinės senosios kultūros vertybių lygį. Nekantraudami lauksime antros užsiėmimų dalies, kaip numatyta projekte,- mokiniai turės galimybę, naudodami bešvines glazūras, nuspalvinti savo jau būsiančius išdegtus keramikinius bareljefus.
