L. Betingis „Niujorku“ vadinamame VU ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) studentų miestelyje gyveno dar studijuodamas, administratoriumi čia dirba daugiau kaip 10 metų. Jis prisižiūrėjo vaizdų, kaip studentai karstydavosi balkonais dideliame aukštyje, ir kitų jų pavojingų išdaigų.
Iki šiol neaišku, kokiomis aplinkybėmis praėjusią savaitę nutrūko VU Istorijos fakulteto antrakursio 20 metų E. Ž. gyvybė.
Vienintelė uždaro, bendrauti nelinkusio jaunuolio paskutiniųjų gyvenimo minučių liudininkė buvo studentė, džiausčiusi drabužius trečiojo aukšto virtuvės balkone.
Ji tespėjo pamatyti žemyn smingantį kūną ir klykdama nubėgo pas bendrabučio administratorių L. Betingį.
Susižalojo ir iššoko
Tai - jau ne pirma tragedija Vilniaus studentų „Niujorke“. Panašus įvykis studentų bendrabutyje nutiko 2010 metų rugsėjo 9 dieną. Pasibaigus pasaulio vyrų krepšinio čempionato ketvirtfinalio rungtynėms, kuriose Lietuvos krepšininkai nugalėjo Argentinos rinktinę, iš VU bendrabučio 15-ojo aukšto iškrito 20 metų informatikos studentas V. E.
Jaunuoliai tąkart audringai šventė Lietuvos krepšininkų pergalę.
Medikai nustatė, kad jau prieš mirtiną krytį vaikinas buvo sužalotas – jam perdurtas plautis. Vilniaus policija ir prokuratūra ėmėsi ikiteisminio tyrimo net trimis kryptimis: nelaimingo atsitikimo, savižudybės ir nužudymo.
Vilniaus apygardos prokuratūra, apklaususi įvykio liudininkus, nustatė, kad slogios nuotaikos apimtas jaunuolis dūrė sau peiliu ir iššoko iš 15-ojo aukšto
Per balkoną – pas merginas
Studentų miestelis Saulėtekyje L. Betingiui pažįstamas kaip ant delno. Jis trumpą laiką studijavo VGTU ir gyveno šiai aukštajai mokyklai priklausančiame daugiaaukštyje.
„Pakankamai prisižiūrėjau kvapą gniaužiančių vaizdų. Vaikinai laipiodavo įsikibę į balkono grotelių virbus. Taip pat – dideliame aukštyje. Pas merginas naktį taip keliaudavo ar kaimynus išgąsdinti norėdavo“, - prisiminė L. Betingis.
Vėliau jis perėjo studijuoti į VU, persikėlė į šio universiteto bendrabutį. Jo gyventojai, anot L. Betingio, kaip diena ir naktis skyrėsi ir tebesiskiria nuo pašėlusių technikos mokslų studentų.
„VU studentai, ypač humanitarai, yra ramesni, jų bendrabučiuose mažiau triukšmo, švariau. Bet pasirodo, humanitarai jautrūs, depresija apninka“, - pastebėjo administratorius.
Prieš kelerius metus dviejų vienas šalia kito esančių daugiaaukščių gyventojai dideliame aukštyje nuo vieno bendrabučio iki kito nutiesė lynus ir įsikibę jais sliuogė vaizduodami tarzanus.
Daugiaaukščių kvartalas padidintos rizikos zona buvo ir sovietiniais laikais, tik anuomet savižudybės ir nelaimingi atsitikimai nebūdavo viešinami. Kalbos apie iš balkonų iškritusius studentus keliaudavo iš lūpų į lūpas, apaugdavo gandais.
Dabar istorijos mokytoju dirbantis 48 metų vilnietis Arvydas prisimena, kad apie 1986 metus jis vos netapo pavojingų išdaigų auka. Anuomet jis gyveno VU studentų bendrabutyje „Kamčiatkoje“. Bet dažnai ateidavo į „Niujorką“ pas draugą, studijavusį VISI (Vilniaus inžinerinis statybos institutas; taip anksčiau vadinosi VGTU - red.).
„Vieną kartą, dar neįėjus į pastatą, pro pat nosį prašvilpė 16 kilogramų svarmuo. Tikriausiai krito iš didelio aukščio, nes iki pusės susmigo į žemę. Manau, netyčia sportininkui besitreniruojant iš rankų iškrito“, - sakė Arvydas.
Pririštas virš bedugnės
Kitas atsitikimas buvo dar šiurpesnis. Rugsėjo 1-ąją užsukęs pas 15-ajame aukšte gyvenusį bičiulį Arvydas rado įsilinksminusią kompaniją. Tiksliau, kompanijos keitė viena kita, tvyrojo girta netvarka.
„Kažkuris iš kompanijos pasiūlė pažaisti „Prezidentų perversmą“. Nebuvau girdėjęs apie tokį žaidimą. O pasirodo, žaidžiama kortomis paprastą „Kvailį“. Pralaimėjęs skelbiamas prezidentu, po to atseit nuverčiamas. Štai kaip viskas vyko: mane pririšo prie kėdės, mat aš nelabai ir pastovėjau. Kiti girti, bet dar stovintys, užkėlė kėdę ant balkono atbrailos, stengdamiesi pataikyti ant vidurio, kad išlaikyčiau pusiausvyrą. Tada staiga paleido, bet tik dvi sekundes, gretai stvėrė ir nukėlė.
Kai atrišo, iškart išsiblaiviau. Neprisimenu, kaip parėjau į savo bendrabutį. Apie tokias VISI studentų pramogas papasakojau bičiuliams.
Kambario draugas, stiprus karštakošis vaikinas, tarnavęs sovietų Šiaurės jūrų laivyne, paragino eiti ir nutrūktgalvius prilupti.
Nuėjome, bet nežinojau, kur jų ieškoti. Tai primušėme pirmus pasitaikiusius VISI studentus“, - studentišką jaunystę prisiminė mokytojas.
Balkonus norėtų užtverti
Pasidairę po Saulėtekio studentų miestelį portalo lrytas.lt žurnalistai įsitikino, kad daugiaaukščių balkonai atrodo tikrai vargani ir pavojingi. Nuo kai kurių balkonų atkerusios ažūrinės lentelės, jie tokie žemi, kad atsirėmęs aukštaūgis studentas rizikuoja iškristi.
Du universitetai - VU ir VGTU - jau parengė bendrabučių atnaujinimo projektus pagal JESSICA programą. Atnaujinimas turėtų išspręsti ir balkonų saugumo problemą, bet reikia Vilniaus architektų ir urbanistų ekspertų tarybos (VAUET) palaiminimo. Dalis sostinės architektų laikosi įsikibę balkonų kaip paveldo vertybės, atseit, nuo jų krintantys šešėliai su pastatais sudaro unikalų urbanistinį ansamblį. „Geriausiai būtų, jei leistų senus balkonus nugriauti ir įrengti vadinamuosius prancūziškus balkonus. Į juos nebūtų galima patekti iš vidaus, jie liktų tiktai kaip architektūrinė puošmena. Pagal paveldo reikalavimus atnaujinti balkonus ir padaryti juos saugesnius būtų brangu“, – aiškino VGTU Ūkio skyriaus direktorius Romanas Jagėla.
Jam pritarė ir VU Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjas Lionginas Striganavičius. „Aš pasisakau už tai, kad balkonai būtų nugriauti. Bet tai priklauso ne nuo universiteto valios“, – teigė L. Striganavičius.
Tiesa, panaikinus priėjimą prie balkonų, studentams iškiltų buitinių keblumų: nebūtų kur džiaustyti drabužių.
Šūviai studentų miestelyje
Galvosūkis yra ir elektroniniai vartai. Jie užtveria kelią į bendrabučius patekti atsitiktiniams asmenims, vagims, chuliganams. Saulėtekyje apie 1990-uosius, „brigadinių“ siautėjimo laikais, gyvenę studentai patyrė ne vieną siaubo akimirką.
Banditai ypač buvo pamėgę prie miško pakraščio prisiglaudusią „Kamčiatką“, čia jie atvažiuodavo kada tik panorėję, prievartaudavo merginas, mušdavo vaikinus. Kai kada ir atvirkščiai.
Tada mažai ką stebino studentų miestelyje aidintys šūviai. Policija čia nedrįsdavo kišti nosies.
Elektroniniai vartai užtvėrė kelią nekviestiems svečiams, bet erdvų koridorių padalijo į dvi dalis. Į vieną įeinama pro vartus, priglaudus kortelę. Kita dalis skirta gaisro atvejui – tik nežinia, ar užtektų jos pločio, jeigu studentai masiškai imtų bėgti lauk. Sovietinės statybos bendrabučius niokoja ne tik laikas, bet ir patys studentai. Tiksliau, jų linksmasis „elitas“. VGTU dvylikaaukštį administruojančios bendrovės „Economus“ darbuotojai pakraupo, kai praėjusių metų lapkritį, po savaitgalio rado išspardytas duris, balkone ištaškytus kiaušinius ir pro langą išmestą televizorių.
