Kuo jaunus žmones patraukia svetimos ideologijos – iki tiek, kad dėl svetimų reikalų jie išsižada savo interesų, kultūros ir netgi artimųjų?
Gyvenimo prasmė - Alachas
Eglės Kusaitės motina Virginija Kusienė portalui lrytas.lt pasakojo, kad su čečėnais jos duktė susidraugavo būdama trylikos. Merginos mokykloje Klaipėdoje mokėsi du čečėnai – sesuo ir brolis. Nors jie buvo keleriais metais vyresni, užsimezgė draugystė. Iš susitikimų su jais E. Kusaitė grįždavo susižavėjusi čečėnų papročiais, gyvenimo būdu, pagarba moterims.
Mama sunerimo tik tada, kai susikrimtusi dukra parsinešė savo draugo Ali atsisveikinimo laišką. Čečėnas paauglys parašė, kad išvyksta atgal į savo šalį ir norėtų būti Eglės sužadėtinis.
V. Kusienė tikino, kad būtent nuo tos akimirkos „prasidėjo Eglės traukimas į kažkokią keistą veiklą.“ Anot mamos, paauglė dukra po truputi tapo nebevaldoma.
Į dvyliktą klasę turėjusi eiti E. Kusaitė 2007 metais paslapčia išvyko į Vokietiją, kur laiką leido su savo draugais čečėnais.
Ten ją rado teta I. Jeleniauskaitė, kuri ir parvežė musulmonais susižavėjusią dukterėčią į Lietuvą.
Skudurais uždengti langai, rūbai ant stalų, gultai ant grindų, vien tik musulmoniška literatūra ir kalbos apie Alachą – tokia atmosfera esą tvyrojo musulmonų bute Vokietijoje.
Anot tetos, buveinėje buvo penkis kartus per dieną meldžiamasi dėvint religinius rūbus. Iš Grozno pabėgę E. Kusaitės draugai nuolat kalbėjo apie susisprogdinimą, rodė merginai galvų pjaustymo vaizdus.
Mergina esą buvo girdoma neaiškiais aliejais, maitinama musulmonų gaminamu maistu. Kai moteris bandė kalbėtis su dukterėčia, ši atrodė apsvaigus, pasimetus, susijaudinus. Klaipėdietė ketino tapti radikalių musulmonų vaikų gimdytoja, svajojo susisprogdinti.
Kritiškas požiūris - nepageidaujamas
Agresyviai plintančių religijų, sektų ir totalitaristinių ideologijų naudojamas smegenų plovimo būdas vadinamas indoktrinacija. Šis idėjų, požiūrių ir strategijų perteikimo procesas skiriasi nuo paprasto mokymo (edukacijos) visų pirma tuo, kad iš indoktrinuojamų asmenų nepageidaujamas kritiškas požiūris ir klausimai apie jiems perteiktas dogmas.
Šiuolaikiniame pasaulyje indoktrinacijos klausimas ypač aktualus, kalbant apie terorizmo grėsmes. Indoktrinacijos metodai ypač agresyviai naudojami islame, stengiantis sudominti, sužavėti, o po to jau išnaudoti jaunus žmones.
Dar 2003 metais JAV, Kalifornijoje teismą pasiekė indoktrinacijos byla. Vienos mokyklos moksleivių tėvai pasipiktino sužinoję, kad jų dvylikamečiai vaikai turėjo „simuliuoti islamą“. Vaikai buvo suskirstyti pagal islamiško miesto grupes, turėjo naujus islamiškus vardus, nešiojo simbolius su žvaigžde ir pusmėnuliu.
Jiems buvo išdalinta medžiaga su instrukcijomis apie Alachą, reikėjo laikytis islamo tikėjimo reikalavimų – netgi pasninkauti. Kursuose, kurie buvo pristatomi kaip mokyklos pasaulio istorijos ir geografijos programos dalis, vaikai turėdavo žaisti „džihadinius žaidimus“.
Pensilvanijos Priklausomybių tyrimų instituto direktorius psichologas Babu Suseelanas yra nemažai tyrinėjęs islame naudojamus infiltracijos ir indoktrinacijos metodus.
Kitatikiams – švelnus paveikslas
Islame naudojama dvejopa strategija. Viena pusė – švelni ir lanksti. Ji skirta indoktrinuoti demokratinių šalių kitatikiams. Kita pusė – kieta, skirta mečetėse susirinkusiems musulmonams. Švelnioji islamiška propaganda skelbia, kad islamas reiškia taiką, teisingumą, lygias galimybes ir brolybę.
Tai – būdas sušvelninti kitatikių žmonių požiūrį į islamą, kad po to būtų galima pradėti tikrą puolimą, ir juos infiltruoti bei atversti į islamą. Pasak psichologo, šios islamo misijos sėkmė priklauso nuo to, ar „bedievis“ viduje yra stiprus.
Verbuodami kitatikius, musulmonai naudoja daugybę technikų. Jie veikia per Amerikos, Pietų Amerikos, Europos, Afrikos ir Indijos visuomenines organizacijas, pataisos įstaigas, Jungtines Tautas, akademines įstaigas, politines partijas, žiniasklaidą ir tiesiog gatvėse.
Galutinis islamo tikslas yra sukurti „Dar ul Islamą“ - santvarką, kur galioja šariato teisė, o netikintieji arba kitatikiai yra „dhimmi“ (savotiški visuomenės atstumtieji, viešumoje taip pat privalantys laikytis šariato).
Siekiant šio tikslo, dažnai naudojama taktika – pakirsti visuomenės pasitikėjimą savo socialine politika. Musulmonai rodo dėmesį tokioms socialinėms problemoms, kaip alkoholizmas, narkomanija, skyrybos, nusikalstamumas, mokesčiai, per tai kurstydami ir agituodami visuomenę.
Islamiškieji fašistai plačiai naudojasi demokratinėmis laisvėmis, teisinėmis procedūromis, civiline teise, teisėta agitacija, propaganda, žodžio laisve ir socialinėmis programomis. Bet tuo pačiu metu nesivaržo naudotis ir neteisėtais metodais, tokiais, kaip pogrindinės operacijos, riaušės, smurtas, terorizmas, masinė agitacija, savižudžių sprogdinimai, pagrobimai ir vieši galvų kapojimai. Islamui viskas, kas padeda siekti tikslo, yra legalu ir pateisinama.
Indoktrinacijos mašina
Korane ir Hadisuose (Mahometo pamokymuose) pilna užkrečiamų modelių su kultūrine informacija, kuriuose tiesiogiai modeliuojami ir propaguojami deviantiški veiksmai. Korane surašyta daug intriguojančių frazių, elgesio normų, ritualų ir aprangos kodų. Islamas visa tai sustiprina per pakartojimus ir per kalimą atmintinai savo religinėse institucijose.
Islamiškos mokyklos ir mečetės sudaro idealias sąlygas propaguoti ir skleisti islamo virusą. Islamo organizacijos užduoda tonus, iškelia idėjas, patrauklias frazes, drabužių madas ir gyvenimo formas. Visos šios idėjos giliai užvaldo musulmonų protus ir paverčia juos propagandos mašinomis.
Islamiškos idėjos mutuoja ir sklinda panašiai, kaip kompiuteriniai virusai. Islamiški mąstymo ir elgesio modeliai plinta tarp musulmonų per jų kaip tų idėjų turėtojų veiksmus.
Tos pačios idėjos daugybe būdų atkartojamos musulmonams bendraujant internetu, žiniasklaidoje ir indoktrinacijos sesijose mečetėse. Islamo religinės organizacijos ir mulos labai efektyviai įgyvendina idėjas ir kodus gąsdindami ir grasindami. Musulmonams teigiama, kad sulaužius islamo principus, po mirties jų laukia baisūs kankinimai.
Pasak B. Suseelano, ši persekiojimo ir indoktrinacijos technika sukelia didelę psichologinę žalą, bet yra labai efektyvi. Žmonės verčiami aklai ir iracionaliai tikėti. Tokius musulmonus, kurie laikomi apsimetėliais ar atsisako islamo, islamas leidžia net nužudyti. Taip islamas užsitikrina nuolatinį savo idėjų atkartojimą ir mėgdžiojimą, ir šią indoktrinacijos mašiną nukreipia prieš „bedievius“.
