Kuo mažesnis pasirinkimas, tuo didesnė kaina. Paprasta. Reikia užkirsti kelią bet kokiems kitiems variantams. Jei šiandien pirkėjas Lietuvoje negalėtų rinktis iš japoniškų, vokiškų, korėjietiškų, amerikietiškų automobilių, šiandien visi pirktume rusiškus – ir mokėtume tiek, kiek prašytų.
Skalūninės dujos yra labai lengvas taikinys. Šis projektas šiomis dienomis turėjo mažiau vilties, nei akiniuotas nupiepęs mokinys su išmaniuoju telefonu rankose, vakare einantis per blogą miesto rajoną. Jei ne prie vienos tarpuvartės atims žaisliuką, tai prie kitos. Namo su telefonu negrįši.
Su dujomis - svajonių kombinacija: tinkama dauguma valdžioje ir lengvai įbauginama tamsių žmonių masė (kurie tą daugumą šiaip jau ir išrinko, bet čia tik šiaip pastaba apie gyvenimo ironiją). Jei būtų referendumas (žinoma, tokio nebus), balsavimas dėl tų dujų būtų panašus, kaip ir dėl atominės elektrinės: pasakyk paprastam žmogui, kad nesaugu ir gamta bus užnuodyta, ir turėsi rezultatą.
Galima surengti apklausą - „ar labiau norite, kad Lietuva išsprogtų nuo skalūninių dujų ir užsidegtų Baltijos jūra, ar labiau norite, kad atsiprašytume Rusijos ir turėtume geresnes dujų kainas“, ir visuomenės nuomonės mandatas bus jūsų rankose. Nesvarbu, ar tas klausimas yra etiškas ir prasmingas. Svarbiausia, kad atsakymą bus galima vykusiai panaudoti.
Liaudis, deja, negudri ir lengvai įtikinama: jai nereikia nieko sumanesnio, nei paprastas telefoninių sukčių asortimentas. Sūnus pakliuvo į avariją. Anūkas areštinėje. Mes iš banko, keisis pinigai, turim patikrinti, ar jūsų namie laikomi banknotai yra galiojantys. Iš krano bėgs sprogstamas vanduo su dujomis. Sujudinus žemę, išsivaduos radiacijos monstras. Naktimis vaidensis ir girdėsis balsai.
Kas dar netiki, tiems parodys pažintinius filmukus apie tai, kaip visi tie skalūnai „nepakankamai ištirti“ – žalieji visuomet gali pasakyti, kad informacijos negana ir reikia dar vieno tyrimo. Neskubėk, ir būsi pirmas. Galų gale, jei dar nieko blogo nėra atsitikę, „visada gali būti pirmas kartas“.
Galima juoktis iš tų diskusijų, galima pykti, tačiau rezultatas nuo to nesikeis. Progresas bus stabdomas tol, kol jį bus galima stabdyti – neamžinai, bet pakankamai ilgai. „Gazprom“ ir nesvajoja apie amžiną Lietuvos ar kitų dujinių valstybių pririšimą prie vamzdžio. Tikslas yra kuo ilgiau pratęsti neišvengiamus pasikeitimus: kiekvieni išlošti metai prailgina gyvenimą verslo modeliui, kuris sparčiai artėja prie mirties.
Tačiau esama štai kokio dalyko: kuo didesnis bus skirtumas tarp rusiškos kainos ir geriausios kainos pasaulyje, tuo daugiau bus priežasčių ir būdų susirasti kitą kelią.
Norite analogijos? Štai, prašau. Kol visi telefonai buvo tik laidiniai, ryšių įmonės buvo daugiausia valstybinės monopolijos ir jokiu internetu net nekvepėjo. Už minutę pokalbio tarp Lietuvos ir Vokietijos reikėdavo mokėti, šių dienų kainomis, na, apie 20 Lt. Pasaka – ypač telefono bendrovei. Atrodė, taip ir bus amžinai. Mažai kas prognozavo pasikeitimus, nepalikusius akmens ant akmens.
Prisimenu laikus, kai lėktuvo bilietas tarp Vilniaus ir Londono kainavo du tūkstančius litų – turbūt tai būtų pusketvirto tūkstančio šių dienų kainomis. Ekonominėje klasėje. Irgi atrodė, kad maždaug taip ir bus. Kas čia gali pasikeisti? Pasirodo, gali. Šiandien žmonės keliauja dešimtkart pigiau. Besikeičiančios aplinkybės viską išdrasko ir apverčia aukštyn kojom tuomet, kai mes mažiausiai to tikimės. Mums štai šiandien atrodo, kad kreivė taip ir kils: pasaulis už dujas mokės vis mažiau, o mes toliau būsime prie to paties vamzdžio kaip kvaileliai ir mokėsime vis daugiau, drauge su keliais kitais nevykėliais. Bet taip nebus, paminėsit mano žodį.
Pats negaliu tiksliai apibrėžti, kodėl aš taip optimistiškai galvoju, bet žinau, kad jūs manimi tikite. Gal todėl, kad tiesiog dėsningumai tokie – visuomet būdavo taip pat. Ir tampriausia spyruoklė, per ilgai tempiama, nutrūksta, ir tada viskas staiga pasidaro kitaip, nei buvo.
Žinoma, galbūt kita vyriausybė šiandien turėtų politinės valios, ir neišmanėlių nuomones lengvai apsuktų į kitą pusę: jūs galvojat, kad tas diedukas, kuris laiko plakatą „Lauk Ševroną, žemės roną“, negalėtų kitą dieną ateiti su plakatu „Panaudokime skalūnus, būkim didvyrių mes sūnūs“ arba „Rusų dujų mums nereikia, mums skalūnai viską teikia“? Jam – jokio skirtumo. Jis turbūt net neskaitė, kas plakate parašyta, o kad nerašė, galime suprasti ir patys: jei mokėtų taip eiliuoti, rašytų reklaminius tekstukus greitųjų kreditų bendrovėms, po piketus nelakstytų.
Tačiau turime tokią Vyriausybę, kokią išrinko mūsų žmonės, ir tiesiog teks palaukti, pamokėti pinigėlių už brangias rusiškas dujas iš seno vamzdžio. Čia irgi ne viskas blogai: yra ir šioks toks teisingumas. Nors brangiau mokėsim vienaip ar kitaip visi, bet sunkiausią naštą (palyginti su jų pajamomis) vilks būtent tie, kas noriausiai renka 1509 litų žadėtojus.
Kadangi yra tikinčių, kad „Kubilius galėjo derėtis su „Gazprom“ ir gauti geresnę dujų kainą, tai yra ir bus taip kartojančių. Tie, kas nėra lengvatikiai, puikiai supranta, kad susiderėti negalėjo nei Kubilius, nei niekas kitas: derėtis gali tuomet, jei turi pakankamai svertų. Lietuva Rusijai nelabai ką turi pasiūlyti ar kuo paspausti – vienintelis svertas mūsų atveju gali būti kiti energijos šaltiniai, suskystintų dujų terminalas arba savų išteklių panaudojimas.
Jei kaime vienintelė parduotuvė prekiauja alumi, o tu neturi automobilio ir pats alaus neverdi, tu neturi jokio pasirinkimo, jei norisi alaus. Gali derėtis su ta parduotuve iki nugriuvimo: tu neturi kuo jos įtikinti. Susirask kitų galimybių, ir kitą dieną parduotuvės savininkas pats pas tave ateis ir nuolankiai siūlys dvigubai pigiau.
Tiesiog, suprantate, ateis laikas ir rinkos jėgos surikiuos viską į vietas. Kaip tas mokinys su išmaniuoju telefonu paaugs, galbūt įsigis kokį ginklą savigynai, galbūt keliaus automobiliu, o gal išsikels į kitą miesto rajoną, ir to telefono jau iš jo taip lengvai nebeatims.
Tačiau, žinoma, gaila, kad reikės palaukti. Bet kitokios Lietuvos, negu ta, kur didžiąją dalį sudaro degančiu vandeniu iš krano tikintys paprastuoliai, mes neturime. Prireiks daug kantrybės.
