Savo įspūdžius, patirtus kelionėje, į pensiją išėjusi akių chirurgė ir teisininkė išdėstė leidinyje „Arizona Jewish Post“ . Pateikiame jos rašinio, publikuoto vasario 7 d., vertimą.
„Mano seneliai iš tėvo pusės – Solas ir Helen Katzai iš Lietuvos išvažiavo 1905 ir 1910 metais. Jie niekada nepasakojo apie savo gyvenimą ten, todėl man visuomet buvo smalsu sužinoti apie savo šaknis. Neseniai nusprendžiau nuvykti į Baltijos šalis trims savaitėms ir pažiūrėti, iš kur atvyko mano seneliai.
Ir Lietuvoje, ir Latvijoje, taip pat Estijoje iki šiol akivaizdi pusę amžiaus rusų ir vokiečių vykdyta priespauda. Įskaitant represinę religijos ranką. Kur pasisuksi, ten matyti bažnyčių bokštai.
Kontrastas – šimtai sinagogų buvo sunaikinta, liko tik po vieną Vilniuje ir Kaune. Jos 24 valandas per parą yra saugomos valstybės. (Iš tikrųjų Vilnius buvo žinomas kaip „Šiaurės Jeruzalė“, kur buvo daugiau kaip 100 sinagogų.)
Baltijos šalys laisvę pažino vos 43 metus per jų 1000 metų trunkančią istoriją – nuo 1918-ųjų iki 1940-ųjų ir nuo 1991-ųjų iki dabar.
Užsienio okupacijos galia, regis, visą (lietuvių - red.) tautą pavertė zombiais. Daugybė žmonių vaikšto gatvėmis nesišypsodami, be jokios išraiškos, įtarūs – nukreipia akis nuo kitų. Jie kantriai ir nuolankiai laukia eilėse nesiginčydami ir nebandydami įveikti autoritarinių, drakoniškų taisyklių.
Nors šie žmonės atrodo liūdni, daug laiko Baltijos šalyse praleidęs prancūzų kino kūrėjas man sakė, kad tai, kas matoma išorėje, neparodo, kaip viskas vyksta iš vidaus. Namuose Baltijos žmonės mėgsta linksmintis su draugais ir šeima.
Visur iškabintos vaizdo kameros ten nuolat primena sovietinį didįjį brolį. Valstybėje-auklėje buvo nepageidaujamas joks mąstymas: kiekvienam buvo skiriamas būstas, darbas ir maistas (tiesa, su ribotu pasirinkimu ir dažnu trūkumu). Tai paaiškina, kodėl daug žmonių, ypač senyvų, sovietų laikai atrodo geresni.
Vis dėlto tie, kuriems patinka laisvė ir kūrybiškumas, nori daugiau pokyčių ir augimo. Milžiniškas kiekis jaunų žmonių paliko Baltijos šalis ir išvyko į Jungtinę Karalystę, Airiją, Jungtines Valstijas, Kanadą ar Prancūziją, kur ieško išsilavinimo, darbo ir geresnio gyvenimo.
Lietuva, Latvija ir Estija – visos turi okupacijos muziejus, kurie koncentruojasi į Sovietų valstybės saugumo agentūros KGB veiksmus, siaubingas bausmes ir ne žydiškos populiacijos transportavimą į Sibirą. Tačiau nacių žiaurumai šiek tiek užtušuoti. Vilniuje esančiame trijų aukštų muziejuje žydų istorija sutilpo į vieną mažą skyrių rūsyje.
Kaunas (Kovno) yra antras pagal dydį Lietuvos miestas, strategiškai įkurtas ant dviejų upių santakos. Nuo 1920 iki 1939 metų, kol Vilnius buvo okupuotas Lenkijos, jis buvo Lietuvos sostinė. Žydų populiacija XIX amžiaus pabaigoje sudarė 35 proc. (25 tūkst.) iš 70 tūkst. (Kauno gyventojų. – Red.). Kaunas yra mažesnis už Vilnių, bet taip pat turi žavų senamiestį ir plačią pėsčiųjų gatvę.
Mano seneliai buvo iš Kauno, todėl tyrimą apie savo protėvius pradėjau universitete, naudodamasi kompiuterizuotu viešųjų įrašų archyvu. Vis dėlto bandyti surasti Katzus Lietuvoje yra tas pats, kaip ieškoti Smithų Niujorke (jų tiesiog labai daug. - Red.). Negana to, kadangi žydams buvo leidžiama gyventi tik Kauno pakraščiuose, dažnai nebuvo kaupiama informacija apie gimimus.
Nors ir nusivyliau, kad nepavyko atsekti savo šeimos pėdsakų, man pavyko puikiai suvokti savo senelių psichiką, ko negalėjau suprasti augdama. Mano senelis nusipirko sauso drabužių valymo įmonę Kanzase, Misūryje, išlaikė amerikietišką jos pavadinimą „English Cleaners“.
Senelių gyvenimas sukosi aplink namus, šeimą, darbą, apsilankymus pas medikus, maisto parduotuves ir paštą. Jie nepriklausė sinagogai, nesiuntė savo vaikų į sekmadienio mokyklą, kad jie įgytų žydų ar hebrajų išsilavinimą. Du jų sūnūs nedalyvavo religinėse iniciacijos apeigose „Bar Mitzvah“.
Mane visuomet trikdė ekstremalus, atsiskyrėliškas jų gyvenimo būdas. Dabar aš suprantu, kad tai jiems reiškė saugumą, o namai ir darbas reiškė, kad jie atrado rojų.
Tyrimai rodo, kad motinos meilės trūkumas pirmaisiais gyvenimo metais stipriai pakenkia primatų, įskaitant žmones, DNR. Ar tie sutvėrimai kada nors pasveiksta? Tas pats klausimas mane persekioja galvojant apie Baltijos žmones. Ar tie, kuriems trūko pasitikėjimo ir laisvės, kada nors atsigaus, ar priespaudos palikimas ir toliau bus gajus ateities kartose? Ar Europa – ir visas pasaulis – kada nors išsilaisvins iš žiaurumų, nukreiptų prieš kitokią rasę, religiją ar lytį?
Kiek žmonijos kartų reikės, kad būtų ištrinti aprūdiję geležinės uždangos pėdsakai ir atgaivintas natūralus žmogaus džiaugsmas ir dvasia? Tikėkimės, kad, bėgant laikui ir keičiantis ateities kartoms, tos šalys pasveiks nuo jas nuniokojusios istorijos.“
Parengė Eglė Buitkienė
