Paliestas seniai užsistovėjęs pūlinys ir, žinoma, didelė pagarba žmogui, drįsusiam imtis reformų arba tiesiog atstatyti konstitucinį teisingumą. Sveikatos apsaugos reforma – platus reiškinys, galima paliesti daug tos reformos aspektų, bet pirmiausia susidursime su žmogumi, patyrusiu daug nuoskaudų poliklinikų koridoriuose, ligoninių palatose. Jiems nušvito šiokia tokia viltis, jie linki ministrui nepalūžti, nori apginti savo teises ir turėti mažiau bėdų.
Jie piktinasi, kad kažkokia ponia Augustinienė jau daug metų „pasisavinusi“ pacientų gynėjos aureolę, visose televizijose „gina“ pacientus sėdėdama „pateptųjų“ būrelyje ir tikriausiai ne be sau naudos postringauja, kad be privačios medicinos mes pražūsime. Gausūs ligoninių lankytojai, žinoma, jos nerinko, jie be jos pagalbos bando kaip tik įmanoma ir neįmanoma gydytis, o televizijos, kai būtinas „liaudies balsas“, nueina lengviausiu keliu, paskambina p. Augustinienei ir taip laidos „prisodrinamos“. Deja, deja, per ilgai vaidinome „susišnekėjimą“, niekam neduotas monopolis atstovauti kitų skausmą, iš esmės nepasitarus su tais kenčiančiaisiais, neįsigilinus, kaip jie gydomi arba kodėl negydomi. Jau greitai sukaks 60 metų, kai kamuojamas ligų, turėdamas sunkiausią negalią, keliauju per raižytą gyvenimo tikrovę, apie sveikatos apsaugą neblogai išmanau, apie medikus daug gerų ir gražių žodžių esu parašęs ne vienoje knygoje. Ir, žinoma, mačiau, kad „Danijos karalystėje kažkas negerai“ ir vis blogėja, blogėja, blogėja
Teko skaityti, kaip žinomas žurnalistas praleido 64 dienas ligoninėje. Straipsnį, be abejo, rašė „mėgėjas“. Mums – „profesionalams“, kurie ligoninėse leido metų metus, – tie visi pastebėjimai nėra reikšmingi.
Ar jie pagilino tavo žinojimą apie ligas, ar nors kiek pagilinai savo sampratą apie gyvenimo prasmę ir žmogaus didingumą bei menkumą – tai priklauso asmeninei patirčiai. Dabar visuomenei labiausiai rūpi, kaip „suveikia“ visokiausi „blatai“, kiek, kam ir už kokias ligas „reikia įkišti“.
Kokios gydymo sąlygos ir vaistų kainos... Lietuvoje daug kalbama apie korupciją medicinoje, ilgą laukimą (kartais kai kas belaukdamas ir numiršta), kol patenki pas specialistą ir net šeimos gydytoją.
Su žurnalisto mintimis daug kur sutinku. Jo aprašyti „ligoninės nuotykiai“ kai kam irgi įdomūs: galima pasijuokti, kai senukas mato pilną šaldytuvą ir mano, kad jo turinys priklauso ir jam. Dar sutinku su autoriumi: tikrai reikia imtis „ligoninių remonto“ (turiu omenyje dvasinio klimato gerinimą, kad žmogus, ten pakliuvęs, galėtų viltis pagijimo, oriai leisti dienas ir nebijotų čia papulti kitą kartą).
Nuostatos keičiasi, bet mūsų medicinos reikalai tik blogėja. Kai po Naujųjų metų su sutrikusiu širdies ritmu atsidūriau prie Santariškių ligoninės, nustebau, kad prie jos beveik privažiuoti negalima: įvairaus transporto buvo tiek daug prisigrūdę ir „makaluojantis“ širdelei, atrodė, niekada neprisikasime prie priimamojo durų.
Priimamasis irgi priminė gatvę: keli kambarėliai su nuzulintais „tapčanais“ buvo prigrūsti vilties pilnųjų. Buvo tekę lankytis ne viename užsienio reabilitaciniame centre, ne vienoje ligoninėje, tokio vaizdo ir prie ligoninės, ir pačioje ligoninėje nemačiau.
Tai skurdžios sovietinės medicinos liūdnas palikimas. Greitosios gydytojai vis dėlto surado man kampelį, atsiėmė savo ratelius ir atsisveikino. Visokių ligų turėjęs, prie ritmo sutrikimo dar nebuvau pripratęs, atrodė, kad širdis gali tuoj pat sustoti, bet į mane niekas nekreipė dėmesio. Gal tik po poros valandų padarė kardiogramą, paskui kažkas sugalvojo mane įkišti į tomografą ir patikrinti ar prie širdelės nėra krešulių.
Tik praėjus šešioms valandoms už skverno pagavau pas kitą ligonį atėjusią kardiologę. Ji man suprantamai išaiškino, kad teks važiuoti namo, susisiekti su šeimos gydytoju, teks gerti kraują skystinančius vaistus, dažnai tikrinti kraujo stovį, o kai jau bus pasiekta reikiama kondicija, tada ir bus galima atstatinėti ritmą.
Pasiguodžiau, kad esu veik nevaikštantis žmogus, neįsivaizduoju, kaip galėsiu tikrintis kraują, juk dabar namuose tokios procedūros neatliekamos. Gydytoja solidžiai išaiškino, kad tai, apie ką aš šneku – socialinės problemos, o jie sprendžia medicinines...
Buvo liūdna už save ir už kitus, turinčius pačią sunkiausią negalią. Mąsčiau šiek tiek plačiau: kaip mums, beveik neišlipantiems iš lovų, neapsitarnaujantiems, pasiekti šeimos gydytojus, laboratorijas, kas mus nešios laiptais, stumdys vežimėliuose (kai nevaldai ir rankų). Nežinau, ar čia vien tik socialinė problema, aš ją pavadinčiau pasmerktųjų problema. Visa palaima, kad esu dar nepamirštas rašytojas, turiu pažįstamų medikų, kurie ryžosi padėti „senos draugystės vardan“. Taip sutrikęs ritmas buvo atstatytas.
Bet lyg tyčia ėmė neduoti ramybės tulžyje esantys akmenys. Atvažiavusi greitoji nedvejojo: reikia skubiai vežti į ligoninę. Gyvenu prie pat Santariškių, o man pasakė, kad reikės gerokai pakentėti, nes veš į Greitosios pagalbos ligoninę, į Santariškes važami tik iš apskrities, o iš miesto, nors ir iš Santariškių kiemo, nors ir pro langus matau chirurginį skyrių, teks dardėti per visą Vilnių. Ir skausmo mažinti negalima, nes taip kartais užblokuojamos įvairios anomalijos.
Į Greitosios pagalbos ligoninę važiuoti nesutikau. Vėl teko ieškoti užtarėjų. Paguldė į Santariškes, pilvo chirurgijos skyrių. Mano keturvietės palatos trys kaimynai, čia patekę tuo pačiu kaip ir aš metu, viens kito klausinėjo: „Kam ir po kiek duodam?“ Komunikabiliausią išleidom „žvalgybon“. Pasišnekėjęs su anksčiau panašias operacijas patyrusiais, parnešė žinią, kad būsime kuklūs: operuojantiems chirurgams – po 200 Lt, anesteziologams – po 100 Lt, o aptarnaujančioms seselėms – kaip kam išeina.
Trys vyrai, puikiai suprasdami „žaidimo taisykles“, greitai išsiaiškino, kas juos operuos ir pan, pakalbėjo „akis į akį“ ir švytintys grįžo į savo lovas. Atidavę pakišas, jautėsi pakankamai gerai, o aš, nevaikštantis, taip ir nespėjau sužinoti, kas mane operuos, tuo pačiu negalėjau ir „atsiskaityti“. Gulėjau lovoje ir su pavydu žiūrėjau į kolegas, kuriuos po kelis kartus paroje aplanko juos operuosiantys chirurgai, pasakoja įvairius operacijų niuansus, net pamoko, kaip po operacijos geriau išlipti iš lovos.
Manęs neaplankė niekas. Labai norėjau pasikalbėti su operuosiančiu žmogumi, nes turėjau tuziną papildomų ligų, kurios, operacijos metu, galėtų iškrėsti įvairių nemalonumų. Ypač daug nerimo kėlė atsiveriančios žaizdelės ant kojų. Deja, iki operacijos taip ir nepamačiau savo gelbėtojo. Ir po operacijos į palatą ateinantys gydytojai, lenkė mane: ir neįgalus, ir metuose... Visa palaima, kad skyriaus personalas žinojo savo darbą ir jį atlikinėjo profesionaliai.
Keletą žodžių noriu tarti apie vadinamąją spec. ligoninę, kurią anksčiau buvo galima vadinti ligoninės etalonu (kontingentą palikime kitam kartui). O štai dabar į ją reikia eiti su savo šaukštais, rankšluosčiais, tualetiniu popieriumi.
Nors ligoninė iš išorės „jau aplipdyta“, viduje – senos, girgždančios lovos, mažai kurią galima paaukštinti ar pažeminti, išklibusios rozetės, bet smagiausia stebėti, kaip visi, reikalo prispirti, iš spintelių, traukia tualetinio popieriaus ritinėlius, o paskui, viską susitvarkę, vėl slepia spintelėje.
Palikti tualete nepatartina, kitą kartą gali tekti su pirštu... Kai važiuojant per Europą net pakelės „būdelėse“ randi kelių rūšių to gėrio, negali suprasti, kodėl jau mes tokie „taupūs“.
Prisipažinsiu, ypač daug vargo turėjau su tuo ritinėliu, nes abi rankos užimtos ramentais ir nešiotis jį teko perrištą virvele ant kaklo, kaip brangų papuošalą. Beje, ar tik ne visuose ligoninėse tas pats. Buvo ir kitokių vargų,nes tualetai nepritaikyto neįgaliesiems.
Štai tokių epizodų tiek aš, tiek kiekvienas buvęs ir esamas ligonis, papasakotų galybes. Visi vieningai aimanuoja: reikia kažką daryti. Dabar su klaidomis ir be klaidų internatuose rašo: „Šaunuolis, Ministre. Gelbėk Andriukaiti“. Būtinybė akivaizdi, toliau taip gyventi, tai yra taip gydytis neįmanoma.
„Pacientų gynėja“ nuogąstauja, kad be privačių sistemų bus blogai. Nė kiek neabejoju, kad privatus verslas gali gyvuoti, kas turi pinigų, gali gydytis ir privačiose ligoninėse. Bet neabejoju, ministras V. Andriukaitis teisus sakydamas, kad dabartinė situacija labai ir labai taisytina. Vienas pavyzdys: žmogus, ilgai negalėdamas patekti pas specialistą, susiranda „privatininką“, sumoka nemažus pinigus, sužino, kad būtina operuotis, sumoka ir už būsimą operaciją.
Kadangi chirurgas dirba ir valdiškoje ligoninėje, ligonį pasiguldo į savo (jau valdišką) palatą (ko gero, ne pirmą ir ne paskutinį), operuoja valdiškoje operacinėje, savaitę laiko leidžia vaistus, maitina ir t. t. O kitas, neturėdamas tiek pat pinigų, tokios pat operacijos mėnesių mėnesius laukia, laukia, laukia...
Dabar atsiranda vilties, kad bus pradėta sveikatos reforma iš esmės. Jau neturime teisės ambicijoms, nemokšiškumui, vienpusiškumui.
