Kur čia nesidžiaugsi. Juk pirmą sykį visas žemynas vieningai sutarė taupyti. Naujasis biudžetas bus kone 3 proc. liesesnis nei 2007–2013 metų – numatomos išlaidos sieks 960 mlrd. eurų.
Dėl to savo tėvynainiams gyrėsi daugiausia į ES biudžetą mokančių šalių – Vokietijos, Švedijos, Olandijos, Didžiosios Britanijos – vadovai.
Pastarosios valstybės premjeras D. Cameronas išvis galėjo jaustis lyg nugalėtojas: būtent jo pastangomis nuo ES administracinių išlaidų nurėžtas visas milijardas eurų. Šis britas jau senokai piktinosi, kad pustrečio šimto Briuselyje įsikūrusių biurokratų uždirba daugiau nei jis.
Patenkinti ne tik donorai, bet ir daugiau iš ES gaunančios nei jai sumokančios šalys. Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė irgi pasigyrė: mūsų šaliai naujame biudžete numatyta 44,5 milijardo litų – beveik 10 proc. daugiau nei ankstesniame.
Kaip nuo krizės itin nukentėjusi valstybė iš Sanglaudos fondo Lietuva gaus milijardu daugiau. Ignalinos atominei elektrinei uždaryti bus skirta ne 400, bet 450 milijonų eurų (1,5 mlrd. litų). Kadangi iš ankstesnės pinigų porcijos nepanaudota apie 300 mln. eurų, bendra suma sieks mūsų šalies reikalautus 750 mln. eurų.
Lietuva gavo daugiau, nei būtų galima tikėtis, – toks šalies premjero A. Butkevičiaus komentaras. Lietuva sugebėjo ne tik išsaugoti savo pozicijas, bet ir jas pagerinti – D. Grybauskaitė irgi trykšta optimizmu.
Tačiau ar iš tiesų viskas taip puiku? Toli gražu ne. Antai politologas R. Vilpišauskas pastebėjo vieną nemažą naujojo biudžeto trūkumą: infrastruktūros projektams skiriamos lėšos mažinamos kone perpus – nuo 50 iki 27 mlrd. eurų.
Savaime suprantama, tai neigiamai atsilieps ir mūsų šaliai. „Tokie projektai sukuria didžiausią pridėtinę vertę ES, nes apima daugiau nei vieną valstybę, o jų įgyvendinimas sukuria sąlygas pasinaudoti bendrosios rinkos privalumais”, – aiškino politologas.
Dar viena kartoka piliulė – išmokos žemdirbiams. Nors mūsų šalies ūkininkai pernai patys traktoriais vyko į Briuselį, o praėjusią savaitę žygiuoti su dainomis Belgijos sostinės gatvėmis buvo išsiuntę savo jaunimą, pergalės nepasiekė.
Tiesioginių išmokų mūsų žemdirbiai ir toliau gaus gerokai mažiau nei jų konkurentai iš Vakarų Europos valstybių. 2020 metais ši suma Lietuvoje turėtų siekti 677 litus už hektarą – apie 75 procentus ES vidurkio.
Lietuviai pageidavo, kad tokia suma galiotų jau nuo kitų metų. Bet ir toliau teks tenkintis apie 500 litų siekiančiomis, nors kasmet ir didėsiančiomis išmokomis.
„Vieni važinėja „Mercedes”, kiti dviračiais. Konkurencijos sąlygos turi būti suvienodintos”, – nusivylimo derybininkų pasiektais rezultatais neslėpė Žemės ūkio rūmų pirmininkas A. Stančikas. Bet žemės ūkio viceministras M. Kuklierius tokį rezultatą vadino „tam tikru iškovojimu, tiesiog su tam tikromis išlygomis”.
Tokie nuomonių skirtumai bene geriausiai atspindi, kad ir džiaugtis dėl būsimo ES biudžeto, ir dejuoti pernelyg nevertėtų.
Galima pasižvalgyti kad ir po kaimynų daržą. Antai daugiausia paramos iš ES sulauksiančios Lenkijos opozicijos vadovas J. Kaczynskis pareiškė, kad jei parama šaliai sieks mažiau nei 115 milijardų eurų, tai bus pralaimėjimas.
O Lenkijos premjeras D. Tuskas, išsiderėjęs 106 milijardus eurų, garsiai skelbė, kad tai laimingiausia diena jo gyvenime. Prezidentas B. Komorowskis jau penktadienį viešai pareiškė atšaldysiantis šampano pergalei švęsti.
Vis dėlto tokia šventė gal būtų pernelyg ankstyva. Tai, kad 2014–2020 metų ES biudžetą palaimino šalių vadovai, yra tik dalis darbo. Kur kas įnirtingesni debatai vyks Europos Parlamente. Galima lažintis, kad ten keliolikos valandų derybų tikrai neužteks.
Signalų, kad šiam projektui parlamentarai gali nepritarti, jau pasigirdo. Juk numatytos realios išlaidos (908,4 mlrd. eurų) nuo sutartos didžiausios ribos – 960 milijardų eurų – skiriasi kone 52 mlrd. eurų.
„Jūs įsitikinsite, kad tam Europos Parlamentas gali nepritarti”, – įspėjo jo vadovas M. Schultzas.
Anot šio politiko, tai, kas įvyko praėjusią savaitę Briuselyje, tėra apgaulingi manevrai, o ne rimta politika.
Europos Parlamente dar laukia įnirtinga kova, todėl ir mūsų šalies derybininkams bei politikams džiaugtis ar verkti dėl tarpinių rezultatų ankstoka.
Kita vertus, Lietuva pernelyg nuskriausta neliks bet kuriuo atveju. Tačiau jos vis vien lauks didžiulis iššūkis – panaudoti iš ES atplaukiančius pinigus taip, kad būtų sukurta kuo didesnė pridėtinė vertė.
Kaip iki šiol įrenginėti naujas vandentvarkos sistemas, kurios, mažėjant gyventojų skaičiui, tampa tik akmeniu po kaklu, ar skatinti vien pirminę žemės ūkio gamybą būtų neatleistina.
Norint, kad iš ES gautas ir investuotas euras po metų padvigubėtų, reikės pasukti galvą tiek valdžiai, tiek verslui.
