Bet koks negalavimas visų pirma kerta per balsą, o juk jis tokios profesijos atstovams – pagrindinis darbo „įrankis“. Gerai, jei yra vaidmens dubleris. Bet jei ir šį, lyg tyčia, ligos apipuola, į sceną lipama net smarkiai karščiuojant, su peršinčia gerkle ar varvančia nosimi. Blogiausiu atveju spektaklį gali tekti ir atšaukti.
„Ką tik baigiau gerti antibiotikus - chroniškas bronchitas buvo paūmėjęs, bet vis tiek scenos neatsisakiau. Kiek buvo spektaklių, kuriuose turėjau vaidmenis, tiek ir vaidinau, - savo ištverme patenkinta po ligos sveikstanti Kauno valstybinio dramos teatro aktorė Milė Šablauskaitė. – Taip jau su aktoriais yra – nemoka jie savęs tausoti, vaidina, kol neišgriūna. Ne tik man – daugeliui aktorių į sceną tekę lipti smarkiai sukarščiavus, su užkimusiu balsu, skaudančia gerkle.“
Jei peršalimo simptomai ne tokie ryškūs, nieko baisaus. Bet jei gripas užpuola, su juo nepasigalynėsi. Nori nenori tenka atgulti.
Jaunimas, anot teatro veteranės, irgi „kranksi“, bet taip pat laikosi iš paskutiniųjų, užkratams stengiasi nepasiduoti. Juk jei balsas „užlūžęs“, vos žodį išlemeni, kaip scenoje atrodysi? Kuriozų ir pačiai M. Šablauskaitei buvo pasitaikę.
Vaistai – ir kondensuotas pienas
„Kartą ūmiai peršalau, susirgau, balsas - prikimęs, o būtinai turėjau važiuot į trupės gastroles Vilniuje su „Amerika pirtyje“, - prisiminė ji. – Vos tik ištariau pirmuosius savo žodžius spektaklyje – pati savo balso nepažinau! Bosu dudenau! Mačiau - net pritūpė kiti spektaklio veikėjai iš nuostabos, bet lyg niekur nieko visi vaidinome toliau.“
Pats geriausias vaistas, kai balsas užkimęs, anot aktorės, išvis kurį laiką nekalbėti. Bet jei darbas – scenoje, nepradėsi pirštais rodyti. Todėl šaltuoju metų laiku scenos užkulisiuose aktoriai dažnai turi pasidėję… kondensuoto pieno indelį. Jis, tikina aktorė, greitai ir veiksmingai suminkština balso stygas, sumenkina užkimimą, bent trumpam padeda atgauti balso skardumą. „Nubėgam į užkulisius per spektaklį, sriūbt sriūbt porą šaukštelių to pieno – ir atgal į sceną“, – kvatojo M. Šablauskaitė.
Dėl aktorių ligų dramos teatras kol kas neatšaukė nė vieno spektaklio. Gal, kaip tris kartus nusispjovė M. Šablauskaitė, ir ateity tokių veiksmų neprireiks imtis. Juk kiek čia tos žiemos ir tų šalčių belikę. Aktoriai, anot jos, vieni su kitais receptus, kaip nesusirgti, o susirgus – kaip greičiau ant kojų atsistoti, pasidalina, išbando ir, atrodo, geriau pasijunta.
Gydo net scena
„Mūsų visų išsigelbėjimas – kolegė Inesa Paliulytė, – prisiminė M. Šablauskaitė. – Ji – tikra žinovė, kaip natūraliomis priemonėmis, be chemijų, stiprinti imuninę sistemą, o jei jau užpuolė peršalimo ligos – kaip kuo lengviau ligą iškęsti, greičiau pasveikti. Inesa visai neseniai, prieš „Astridos“ premjerą, vos ant kojų pastovėt galėjo – taip prastai jautėsi. Bet vis tiek neleido spektaklio atšaukti! Tiksliai nežinau, kuo ji gydėsi, bet per 12 valandų sugebėjo pasveikti! Kitą dieną ji jau kaip agurkėlis buvo – ir vaidino, ir šoko tame spektaklyje!“
Aktoriams, M. Šablauskaitės įsitikinimu, greitai pasveikti padeda ne tik Inesos receptai. „Ir scena mus gydo, – tikino ji. – Atrodo, jėgų dėl prastos savijautos visai neturi, kojas vos pavelki, bet išeini į sceną, pamatai daug žiūrovų, ir ligos simptomai stebuklingai apmalšta...“
Dėl aktorių ligų Kauno valstybinis dramos teatras kol kas neatšaukė nė vieno spektaklio.
Kaip žudomos bakterijos?
Tad kokie gi tie stebuklingieji Inesos Paliulytės receptai?
„Daug visokių žinau, – šyptelėjo aktorė. – Skysčių, kurie maišomi su brendžiu ar kitais stipriaisiais gėrimais, neišduosiu, kad alkoholio reklama neapkaltintų, o štai kitus mielai galiu atskleisti. Visa šeima gydosi – išbandyta, padeda.“
Pasak Inesos, ypač efektyvūs vaistai peršalus – kokteilis iš vandens, obuolių acto, citrinos sulčių ir medaus. „Stiklinė vandens, šaukštas obuolių acto, vienos vidutinio dydžio citrinos sultys arba sutraiškytos kelios C vitamino tabletės ir nubrauktas šaukštelis medaus, – gydomojo kokteilio sudėtines dalis išvardijo ji. – Viską gerai išmaišyti ir išgerti po truputį per dieną.“
Obuolių actas esą ne tik bakterijas žudo, bet ir kraują skystina, todėl vyresniems žmonėms puikiai tinka profilaktiškai, kad kraujo krešulių nesusidarytų.
„Veiksminga peršalus ir karšta vonia, į kurią įžerti bent du kilogramai stambios druskos, įpilta butelis acto, – kitą gydymosi nuo peršalimo būdą atskleidė aktorė. – Tik būtinai reikia mažiausiai pusę valandos tokioje vonioje pagulėti, kaip reikiant išsikaitinti. O paskui – į šiltą patalą.“
Dar vienas aktorės liaudiškas patarimas – išeinant iš namų nosies ertmes ištepti kamparo aliejumi arba sudrėkintu skalbiamuoju muilu. „Tai senovinis receptas, bet labai veiksmingas“, – garantavo ji, pridūrusi, kad kamparo aliejumi peršalus tinka įtrinti ir padus, krūtinę.
Kai siaučia gripo virusas, aktorė grįžusi į namus visada pirmiausia su muilu nusiplauna rankas ir spiritu nuvalo durų rankenas. Taip, sako, apsisaugo nuo „atsineštinių“ bacilų.
Vis dėlto kad ir kaip aktorė saugosi ir nuolat rūpinasi imuninės sistemos stiprinimu, pasitaiko, kai ir ji prieš ligas neatsilaiko. „Ne kartą teko į sceną lipti su aukšta temperatūra, – prisiminė ji. – Bet temperatūra dar pusė bėdos – sykį ir lūžus padikauliui spektaklyje vaidinau. Galvojau, kad tik pasitempiau koją, o paaiškėjo, kad kaulas lūžęs. Tada buvo kur kas sunkiau.“
Prireikė ir antibiotikų
„Gėriau imunitetą stiprinančius papildus, čiulpiau vitamino C žirniukus, stengiausi ir neperšalti, ir neperkaisti – saugojausi kaip mažas vaikas, ir vis tiek ligą „pasigavau“, - peršalimo, o gal ir gripo komplikacija bronchitas į lovą neseniai buvo paguldęs ir Kauno mažojo teatro bei televizijos aktorių Ramūną Šimukauską. – Susirgęs vartojau viską, ką vaistinėj pasiūlė: tabletes, arbatas, bičių pikį. Medų šaukštais kabinau... Niekas nepadėjo – prireikė antibiotikų. Laimė, dabar savijauta jau gerėja, pamažu iš tos žiauriai varginančios būklės „išlipu“.
Kol aktorius kovojo su bronchitu, teatro spektakliuose jį pavadavo kolegos dubleriai. Tai Ramūnui labai padėjo, nes galėjo išsigulėti, taigi greičiau sveikti.
Tačiau R. Šimukauskas yra paruošęs ir tokių spektaklių, kur jo dublerių nėra. Štai tada tenka arba spektaklį atšaukti, arba vaidinti sergant.
„Dažniausiai ir sirgdamas dirbu, - prisipažino jis. – O ką daryti? Juk žiūrovai bilietus išpirkę, laukia. Nenoriu jų nuvilti.“
Būtent dėl baimės susirgti aktorius žiemos visada laukia su nerimu, tačiau neprarasdamas vilties, kad peršalimų ir kitokių su šaltuoju metų sezonu siejamų sveikatos negalavimų pavyks išvengti. „Deja, ne visada šių mano norų ligos paiso“, – šyptelėjo jis.
Solistams - liūdniau
Jei aktoriai scenoje įstengia vaidinti ir su peršinčiomis gerklėmis ar degančiomis kaktomis, solistams atsidūrus peršalimo gniaužtuose - prastesni popieriai.
„Šiuo metu dėl artistus kone masiškai puolančių peršalimo ligų ir virusų situacija teatre, kaip ir visoje Lietuvoje, sudėtinga“, - susirūpinimo neslėpė Kauno valstybinio muzikinio teatro vadovas Benjaminas Želvys.
Solisto profesija, anot jo, išskirtinė tuo, kad reikia ypač saugotis ligų, peršalimų, gerklės uždegimų ir panašių susirgimų, kurie turi tiesioginę įtaką balsui. „Mūsų artistai tą, aišku, supranta ir labai save prisižiūri, bet, deja, ne visada pavyksta“, – pridūrė teatro direktorius.
Pasak B. Želvio, kol kas dėl solistų ligos teko keisti tik vieną spektaklį – staiga susirgo net keli jame vaidinantys artistai. Teatras turi tokią teisę, bet, gerbdamas žiūrovą, spektaklį keičia tik, kai nėra kitos išeities.
Dėkingi dubleriams
„Kaip tik esu po ligos, kvėpavimo takai buvo sustreikavę, - Muzikinio teatro solistės (soprano) Gitanos Pečkytės balsas jau pamažu atsigauna. – Gerai, kad savo vaidmenims turiu dublerį – nereikėjo spektaklio, kuriame dainuoju, atidėti. Niekaip nebūčiau galėjusi vaidinti.“
Pasak artistės, balsas dainininkui – svarbiausia darbo priemonė, be kurios – nė iš vietos. Solistė dirba ir pedagoginį darbą, dėsto studentams, o užkimusiu balsu auditorijoje irgi nepasirodysi.
Tačiau ir stipriau susirgusi G. Pečkytė stengiasi išvengti antibiotikų ar kitų stiprių cheminių vaistų – sopančią gerklę, prasidedančią slogą, apėmusį kosulį gydosi daugiausia natūraliomis priemonėmis – vaistažolių arbatomis, imbieru, medumi, citrina. „Kartais su „Bioptron“ lempa „pažaidžiu“ – ji, sako, turi gydomąjį poveikį, nors kiek čia tiesos, sunku pasakyti, - pridūrė solistė. – Gal tas poveikis labiau psichologinis. Bet jei nors šiek tiek padeda, kodėl ne?“
G. Pečkytės žodžiais, teatro solistas už savo savijautą yra trigubai atsakingas: ir prieš save, ir prieš kolektyvą, ir prieš žiūrovus. Žiūrovai bilietus į spektaklius įsigyja iš anksto, o dėl artistų ligų spektaklius atidėjus, žiūrovai jaustųsi nuskriausti. Todėl dainininkė jaučia didelę atsakomybę ir stengiasi ligoms užbėgti už akių: atvėsus orams griežtai atsisako bent kiek šaltesnių gėrimų, visiškai negeria skysčių su angliarūgšte (gazuoti gėrimai - didelis balso stygų priešas), saugosi, kad neperšaltų, o, siaučiant virusams, vengia masinio žmonių susibūrimo vietų.
Ji stengiasi gerai pailsėti, nepervargti, nes nuovargis silpnina imuninę sistemą, o tada ligoms organizmą įveikti kur kas lengviau.
