Nors šis komercinis bankas gyrėsi veikiantis itin skaidriai ir sąžiningai, įkandin jo nuolat driekėsi nekoks kvapas.
Ūkio banko pavadinimas neretai būdavo linksniuojamas su pinigų plovimu susijusiose bylose. Vos prieš tris savaites paskelbta, kad būtent per šį banką keliavo abejotinos kilmės milijonai dolerių iš Rusijos, galimai susijusių su vadinamąja S. Magnitskio byla.
2012-ųjų pradžioje pagrindinis banko akcininkas V. Romanovas sulaukė paslaptingų geradarių – 22 asmenys jam padovanojo po 10 mln. litų. Kas jie ir kodėl taip pasielgė, kol kas lieka paslaptis. Tai bando aiškintis mokesčių inspektoriai.
Taip pat neaišku, kokį tikslą minėtas kaunietis turėjo kurdamas Žmonių partiją. Gal tikėtasi, kad politinė organizacija taps savotišku verslo „stogu”?
Pernai, kai kiti komerciniai šalies bankai atsitiesė po sunkmečio ir skaičiavo nemenką pelną, Ūkio bankas su savo nuostoliais buvo lyg balta varna tarp juodų.
Alyvos į ugnį bankas šliūkštelėjo prieš kelis mėnesius nusprendęs už stulbinamą 357 milijonų litų sumą perimti tragiškos būklės sostinės „Žalgirio” stadioną. Jau tada investuotojai skalambijo pavojaus varpais, kad balanse gali būti ir daugiau nerealiai įvertinto turto.
Paskutinę vinį į karstą įkalė pats V. Romanovas, praėjusią savaitę reikalavęs iš Kauno savivaldybės 10 mln. litų jo valdomam „Žalgirio” klubui.
Sutapimas ar ne, bet būtent po šios žinios biržoje Ūkio banko akcijų kainos pradėjo ristis žemyn milžinišku greičiu, nes daugelis skubėjo jų atsikratyti.
Todėl tokia banko griūtis logiška, bet kartu šiek tiek netikėta. Mat rinkoje jau senokai sklandė kalbos apie švelnesnį nusileidimą: galimą Šiaulių ir Ūkio bankų susijungimą.
Beje, Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko (ERPB) valdomas Šiaulių bankas vakar iškart išplatino pranešimą, kad jį išties domina „gerasis” Ūkio banko turtas. Maža to, ERPB atstovai lyg tyčia vakar lankėsi mūsų šalyje. Tokį pat interesą jie rodė ir prieš uždarant „Snoro” banką, bet nebuvo net išklausyti jų pasiūlymai.
Visi jau buvo įpratę prie, švelniai tariant, keisto V. Romanovo elgesio. Užtat stebina centrinio banko pozicija. V. Vasiliausko vadovaujama įstaiga po „Snoro” sužlugdymo nuolat kartojo, kad su bankais viskas gerai.
Pasirodo, tai nebuvo tiesa. Ūkio bankas jau seniai, gal net anksčiau už „Snorą”, atsidūrė prievaizdų akiratyje. Anot „Lietuvos ryto” šaltinių, pastaruoju metu jame iš esmės šeimininkavo jau Lietuvos banko atstovai.
Bet dar sausio pabaigoje prezidentė D. Grybauskaitė, paklausta, ar padėtis Ūkio banke neprimena „Snoro”, liaupsino Lietuvos banką: „Džiaugiuosi, kad mūsų centrinis bankas vykdo griežtą visų finansinių institucijų priežiūrą. Tai matome ir dėl kredito unijų, taip pat ir dėl visų komercinių bankų.”
Kuo baigėsi „sustiprinta priežiūros procedūra”, visa Lietuva sužinojo vakar.
V. Vasiliauskui beliko skėsčioti rankomis, kad Ūkio bankas nevykdo centrinio banko nurodymų, todėl tenka imtis griežčiausių priemonių, nes įprastų nebepakanka. Gal bent vakar sureagavo D. Grybauskaitė? Kur tau! Tuo metu, kai buvo kalbama apie įtarimus dėl iššvaistymo stambiu mastu Ūkio banke, šalies vadovė smagiai varė žiemą iš kiemo per Užgavėnių šventę.
Vis dėlto Ūkio banko pašalinimo iš rinkos operacijai rengtasi iš anksto. Ar gali būti sutapimas, kad ir prieš pastarąjį įvykį, ir prieš „Snoro” nacionalizavimą Vyriausybė skolinosi milžiniškas sumas finansų rinkose? Mat pinigų ir vėl gali prireikti indėliams grąžinti.
Tiesa, rinkoje buvo juntama, kad Ūkio banko likvidavimas prasidės ne anksčiau kaip pavasarį. Kas privertė skubėti?
V. Vasiliausko teigimu, V. Romanovo valdomai finansų institucijai buvo būtina suformuoti bent 800 milijonų litų atidėjinių. Kitaip jau po kelių dienų bankas būtų nebeturėjęs lėšų.
Bet lyg tyčia Seimo Biudžeto ir finansų komitetas šiandien kviečiasi centrinio banko vadovą pasiaiškinti dėl „Snoro”.
Mįslinga šio banko byla per pusantrų metų nelabai pajudėjo iš vietos ir dar labiau apaugo abejonėmis.
Todėl neatmestina, jog paskubėta pažaboti Ūkio banką, kad atsirastų naujas koziris. V. Vasiliauskas politikams galės girtis sutvarkęs ne tik „Snorą”, bet ir dar vieną įtartiną rinkos žaidėją. Arba išvis neatvykti į komiteto posėdį pasiteisinęs pasikeitusia situacija.
Kad ir kaip būtų, Ūkio banko veikla visąlaik kėlė įtarimų dėl skaidrumo. Tą patį galima pasakyti ir apie dabartinę Lietuvos banko vadovybę, kuri nesugeba sutramdyti nepaklusnių finansų rinkos dalyvių niekaip kitaip, kaip tik juos numarindama.
