Sulaukę iš ūkininkų vadinamųjų mokėjimo prašymų, Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) specialistai visuomet vyksta apžiūrėti, ar iš tikrųjų viskas atlikta taip, kaip numatyta paramos projekte.
„Jei ūkininkas nusiperka traktorių, tikriname, ar jis būtent tokio gamintojo, koks nurodytas mokėjimo prašyme, ar sutampa registracijos numeris.
Žiūrime, ar atsižvelgta ir į paramos viešinimo reikalavimus, pavyzdžiui, ar iškabinti apie paramą informuojantys stendai”, – aiškino NMA Panevėžio patikrų vietoje skyriaus vyriausiasis specialistas Egidijus Tamošiūnas.
Ūkininko S.Brazdžiūno sodyboje, esančioje Panevėžio rajone, Prūselių kaime, jam teko lankytis keletą kartų, paskutinįsyk – šįmet sausį. Mat jos šeimininkas įgyvendino penkis projektus, kuriems paramos gavo pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas”.
Tris naujus traktorius, pašarų maišytuvą, šieno vartytuvą-grėblį, generatorių ir kitos būtinos ūkio technikos ūkininkas įsigijo prašydamas mažos – iki 150 tūkst. litų siekiančios paramos. Iš viso jo gauta parama ūkiui modernizuoti siekia kone 530 tūkst. litų.
Darbuotojų rasti nelengva
150 hektarų žemės ir apie 70 melžiamų karvių. Iki tokio dydžio ūkį 37 metų S.Brazdžiūnas išplėtė per pastaruosius septynerius metus. Jo valdose šiuo metu yra 64 hektarai savos žemės, kita – nuomojama.
Saulius su žmona Asta ne tik patys velka nemenką ūkio darbų naštą, bet suteikia galimybių užsidirbti ir trims samdomiems žmonėms: mechanizatoriui, melžėjai bei pagalbiniam darbininkui.
„Visko buvo, kol atsirinkome žmones darbui ūkyje. Atrodytų, bedarbių daug, yra iš ko rinktis. Deja, pašalpa daugumai svarbesnė nei atlygis už darbą”, – kalbėjo A.Brazdžiūnienė.
Prieš trejetą metų šeimininkai samdė dar vieną žmogų dirbti fermoje. Bet šiuo metu pati Asta kasdien praveria jos duris, pati paima pieno mėginius ir atlieka jo tyrimus.
„Pieno kokybės kontrolė dabar – mūsų pačių rūpestis”, – prasitarė moteris.
Telyčias bei veršelius Saulius augina iš senelio paveldėtoje fermoje. O naujas karvides jis surentė prieš septynerius metus, kai tėvas Juozas Brazdžiūnas jam patikėjo ūkį. Mat baigęs mokslus mokykloje vaikinas taip ir liko lieti prakaito tėviškėje.
„Buvo nelengva. Statėme naują tvartą, teko imti paskolų, nes reikėjo ir naujos technikos, ir pastatyti mėšlo talpyklą, kad viskas atitiktų Nitratų direktyvos reikalavimus”, – sakė jaunasis ūkininkas.
„Užtat gyvuliams čia tikras rojus”, – išsprūsta kone visiems, kurie tik užsuka pasižvalgyti į ūkyje esančias fermas, smalsaudami ir norėdami perimti nors krislą patirties.
Iššūkiai nesibaigia
Pasak S.Brazdžiūno, perėmęs iš tėvo pieno ūkį, jis atsigręžė ir į grūdininkystę.
„Grūdai ne kartą mus išgelbėjo. Vien iš pieno nebūtume sugebėję įgyvendinti ūkiui modernizuoti skirtų projektų”, – atviravo ūkininkas.
Verstis vien gyvulininkyste šiuo metu nesaugu. Pieno supirkimo kainos svyruoja, o prieauglį ne visada pavyksta parduoti sklandžiai.
Pavyzdžiui, pernai rudenį aplinkinėse ES šalyse kilus mėlynojo liežuvio ligos protrūkiui buvo užverti gyvulių eksporto vartai. Nors draudimas galiojo vos keletą savaičių, to pakako, kad perpus sumažėtų gyvulių supirkimo kaina.
Anksčiau už belgų mėlynųjų veislės bulius buvo mokama 10–15 litų už gyvojo svorio kilogramą, panaikinus draudimą supirkimo kaina susitraukė iki 5 litų.
Netrūksta išbandymų ir pieno rinkoje. „Maždaug prieš metus, kai smuko pieno supirkimo kainos, mums buvo labai sunku.
Kiti supirkėjai už litrą pieno mokėjo po 0,7 lito, mums teko tenkintis 0,64 lito iš kooperatyvo „Pienas LT”. Bet nebėgome iš jo. Šiuo metu galime atsikvėpti, nes už litrą gauname 0,93 lito”, – kalbėjo ūkininkas.
Anot S.Brazdžiūno, pradėjus pieną tiekti kooperatyvui, dingo ir dėl jo kokybės susiję rūpesčiai.
„Tuo metu, kai pieną parduodavau didiesiems perdirbėjams, nuolat sulaukdavau priekaištų, esą, jo kokybė neatitinka nustatytų reikalavimų. Negalėjome suprasti, kur ir ko neprižiūrime. Bet pakeitus supirkėjus pienas tapo kuo geriausias”, – kartoka patirtimi dalijosi ūkininkas.
Ekologija dar neatsipirktų
Asta kilusi iš to paties krašto kaip ir jos vyras Saulius. Baigusi ekonomikos studijas tuomečiame Žemės ūkio universitete ji apsigynė ekologijos magistro diplomą Kauno technologijos universitete ir grįžo į kaimą.
Tačiau net ir turėdama ekologo diplomą A.Brazdžiūnienė nepasirinko ekologinio ūkininkavimo. „Viską suskaičiavome. Sudėjus visus „už” ir „prieš”, teko išsižadėti minčių apie tokį ūkį”, – sakė Asta.
Mat ekologiškai ūkininkaujant reikėtų daugiau rankų darbo, tektų samdyti daugiau žmonių. O padidėjusių išlaidų nepavyktų kompensuoti.
„Pieną – ekologiškas jis ar ne – supirkėjai vis tiek supiltų į tas pačias talpyklas. Nėra numatyta ir didesnės kainos už ekologišką pieną”, – sakė A.Brazdžiūnienė.
Nors už ekologinių pasėlių hektarą ūkininkams mokami 742 litai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Agrarinės aplinkosaugos išmokos” (tokios išmokos numatytos dalyvaujantiems šios priemonės programoje „Ekologinis ūkininkavimas”), Astos apskaičiavimu, tai vis tiek neatsvertų kitų investicijų.
Moteris įvertino ir tai, kad ekologinį pieno ūkį pasiektų išmokos už gyvulius. Tačiau vis tiek svarstykles nusvėrė įprastinė žemdirbystė.
„Iš tiesų mes ir be sertifikato ūkininkaujame kone ekologiškai. Nepiktnaudžiaujame pesticidais augindami javus, karves vasarą ganome pievose”, – kalbėjo A.Brazdžiūnienė.
Pašarų gyvuliams ūkininkai taip pat pasigamina patys. Sėja kukurūzų, mina silosą, užsiaugina ir kviečių.
Tenka įvertinti ir galimybes
Fermas S.Brazdžiūnas įrengė paprastai, neišlaidaudamas ir puikiai pritaikė gyvuliams.
Kiekvienas ūkininkas kuria ūkį pagal savo galimybes. Bet jei dalyvauja kurioje nors Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonių, jis mažiausiai penkeriems metams prisiima atsakomybę.
Jei neprižiūrėtų bandos, tektų atsisveikinti ir su parama, ir, ko gero, su ūkiu, nes jį tektų parduoti iš varžytynių.
Padėjo konsultantai
Žemės ūkio ministerijos Mėsos ir pieno skyriaus vyriausioji specialistė Vida Kučinskienė:
„Jaunas ūkininkas, net ir nebaigęs specialių žemės ūkio mokslų, kibo į darbus. Tardamasis su Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba jis sugebėjo įgyvendinti ne vieną Lietuvos kaimo plėtros 2007– 2013 metų programos lėšomis finansuojamą projektą.
Teko lankytis kitų ES valstybių pienininkystės ūkiuose. Karvių bandų dydis juose kuo įvairiausias. Čekijoje vidutiniame pieno ūkyje yra apie 1500 karvių, kitur ūkiai smulkesni. Jiems Brazdžiūnų ūkis modernumu ir tvarka tikrai nenusileidžia.
Tačiau norint karves laikyti ne dėl pomėgio, bet iš to verstis, ūkyje turi būti ne mažiau kaip 50 karvių.”
(Užs. Nr.13K615-5)
