Jau baigiami dėlioti visi taškai penkių žmonių gyvybę nusinešusioje vadinamojoje Kauno pedofilijos byloje.
Tačiau D. Kedžio ir buvusios teisėjos Neringos Venckienės palaikytojų minios įkvėpėjai ir vedliai vis dar kurti teisėsaugininkų faktams, argumentams ir teismų nuosprendžiams, skelbiantiems, kad pedofilijos nebuvo.
Ar šios tragiškos istorijos aukos kada nors sulauks skandalo įpūtėjų atgailos, atsiprašymo ir prisipažinimo klydus?
Kodėl violetinio judėjimo palaikytojais ir net kurstytojais tapo žymūs politikai – dėl aptemusio proto ar vedami savanaudiškų tikslų?
Kaip kyla masinė minios psichozė – reiškinys, kurio nepriklausomoje Lietuvoje iki šiol nebuvo?
Socialinių (psichologijos) mokslų daktaras Jonas Grudzinskas bandė išsiaiškinti šio reiškinio psichologinę esmę.
– Kokias išvadas padarėte pabendravęs su politikais, giliai įklimpusiais į menamos pedofilijos bylą? – „Lietuvos rytas” paklausė J. Grudzinsko.
– Bandžiau bendrauti su pačiais aktyviausiais politikais. Pastebėjau, kad karščiausių šios istorijos palaikytojų yra tarp signatarų, net garbingų senųjų teisininkų. Parengiau jiems dešimt klausimų.
Prašiau išdėstyti, kuo remiasi jų požiūris. Juk jie ne eiliniai žmonės, kuriems neprieinama ar nesuvokiama informacija.
Politikai juk žinojo ir apie suklastotas pažymas, ir apie melagingus parodymus duodančius liudininkus. Siekdami teisingumo jie to negalėjo nepaisyti.
– Ne tik nepaisė, bet ir savo viešais pareiškimais kurstė minią. Kokių atsakymų sulaukėte?
– Jokių! Nė vienas man neatsakė. Arba nėrė į krūmus kaip drąsioji kovotoja Seimo narė Aurelija Stancikienė. Arba niekinamai atšaudavo: „Vėl apie tą Garliavą? Mes patys viską žinome.”
Klausiau, kodėl jie ignoruoja profesionalų išvadas, bendrą psichologų nuomonę, išdėstytą Lietuvos psichologų sąjungos deklaracijoje?
Politikai burbtelėdavo – esą gaila, kad tokie mūsų psichologai...
Jie elgiasi kaip karaliai, susikūrę savo tikrovę ir joje pasiklydę. Jų, valstybės vyrų ir moterų, nuostatos nepaliko vietos netgi teisinės sistemos pamatinėms vertybėms – teisei į gynybą ir nekaltumo prezumpcijai. Visi, kurie gina kitą nuomonę, net advokatai esą yra nusikaltėliai.
Tik vienas Vytautas Landsbergis rado laiko su manimi susitikti. Manyčiau, kad jo nuostatos po truputį keičiasi.
Politikai pamiršta, kad būtent jie – Seimas, Prezidentūra – turi sustyguoti teisėsaugos darbą, o ne remti Garliavos teisinį nihilizmą ir čaižyti arklius – tai yra teisėsaugą, už tai, kad jie patys, būdami vadeliotojai, tempia tuos arklius į pelkę.
– Ar minioje, kuri neįsiklauso į jokius teisinius argumentus, o tik rėkia apie pedofiliją, neįžvelgiate masinės psichozės požymių?
Prisiminkime vien tai, kaip minia neleido pareigūnams perduoti vaiko motinai.
– Taip, ši istorija turi masinės psichozės požymių. Jų būta visais laikais visame pasaulyje.
Tipiškas pavyzdys viduramžiais – raganų medžioklė, prieš keletą mėnesių – pasirengimas esą įvyksiančiai pasaulio pabaigai.
– Bet XXI amžiaus Garliava – ne viduramžiai. Kaip kyla tokie judėjimai? Ar yra tam tikros jų susidarymo schemos, būdai, kaip prisijaukinti minią ir ja manipuliuoti?
– Tas procesas rutuliojasi pagal savus dėsnius. Pirmiausia turi atsirasti stiprus emocinis veiksnys. Šiuo atveju – kova su pedofilais.
Siekiama nukreipti visuomenės dėmesį į jai jautrius dalykus, kompromituoti ir galbūt paralyžiuoti teisėsaugą, supriešinti žmones, sukeliant sumaištį, nusivylimą ir nepasitikėjimą valstybe bei jos institucijomis.
Būtina sąlyga – turi būti tam tikros visuomenės dalies nepasitenkinimas savo gyvenimu. Būtų sunkiau surinkti minią tam, kad ji dėl ko nors pasidžiaugtų.
Antra – bet kokiam kryptingam tam tikros visuomenės dalies veiksmui reikia autoritetų arba lyderių, atliekančių vedlio vaidmenį, suteikiančių vis naujos informaciją, kurstančių minios aktyvumą. Šiuo atveju tai buvo Neringa Venckienė.
Kuo lyderiai autoritetingesni, įtaigesni, turintys vadinamąją charizmą, tuo labiau jais tikima.
Lyderiai gali būti arba nuoširdūs idėjos išpažintojai, arba savanaudžiai, siekiantys asmeninių tikslų. Jie sugeba sėkmingai koncentruoti minios nuostatas į vienus dalykus, nematant kitų.
Trečia – idėjai įtvirtinti reikia simbolių. Šioje istorijoje tokiu simboliu tapo tariamai pedofilų nukankinta mergaitė. Puikus pasirinkimas, nepaliekantis abejingų.
Visi kiti vaikai, iš tikrųjų patiriantys net savo artimųjų lytinę prievartą, kovotojų su pedofilija nebedomino. Jiems svarbiausia ieškoti ir triuškinti priešus, kurie kitaip mąsto ar net trukdo jų judėjimui ir jo lyderiams įgyvendinti savo tikslus.
Šiuo atveju – neleisti sugrąžinti dukters motinai. Tokiais priešais tapo policija, teismai, advokatai ir visi kitaminčiai.
Stiprios emocijos ir jų pagrindu susiformavusios nuostatos gali užslopinti net sveiko proto žmonių mąstymą.
– Ar psichologams bei psichiatrams nekyla tam tikrų įtarimų dėl šios istorijos įkvėpėjų sveiko proto?
– D. Kedžio elgesys man suprantamas, nors pateisinti jo neįmanoma. Noras sutrypti tą, kuri pasirodė stipresnė, nei manyta, ir dar susirado užtarėją, ambicingam nestabilios psichikos vyrui tikrai galėjo sukelti ir pavydą, ir norą kerštauti naudojant pačias bjauriausias priemones.
Bet jam trūko jėgų sutriuškinti L. Stankūnaitę ir atimti vaiką. Tam ir buvo sugalvota pedofilija.
– Kodėl D. Kedį galima pavadinti nestabilios psichikos žmogumi?
– Diagnozuoti jo sveikatos problemų neturiu teisės. Bet stebint D.Kedžio kalbas per televiziją buvo galima įtarti, kad pasireiškia psichozės simptomatika.
Dažnai žmonės, turintys vidinių problemų, užsikabina už vienos situacijos ir į ją nukreipia visą įniršį. Psichozė yra kliedesiai.
Psichopato intelektas lieka normalus, bet emocijos tampa labai greitos, nevaldomos, protas jų nebekontroliuoja.
Jis traukia vis naujus „argumentus”, mergaitė „prisimena” vis baisesnius įvykius, ją tėvas filmuoja, siuntinėja nufilmuotą medžiagą.
D. Kedys ir pats maitinasi neva nauja informacija, ir maitina ja minią, kuri pradeda gyventi tik ta idėja.
Prie psichozės prisiplaka paranoja, žmogus tampa labai įtarus. Visa tai buvo būdinga D. Kedžiui.
Panašių reiškinių galima pastebėti ir tarp idėjos, kad Vytautas Pociūnas buvo nužudytas, rėmėjų, ir tarp Eglės Kusaitės nekaltumo palaikytojų.
Neatsitiktinai tie patys žmonės šmėžuoja tose pačiose bylose.
– Ar buvusi teisėja, o dabar Seimo narė N. Venckienė, D. Kedžio sesuo, būdama sveiko proto, nebūtų galėjusi pagelbėti broliui, kuriam turėjo tikrai daug įtakos?
– Jos tikslai šioje istorijoje man nesuprantami.
Ji net brolį buvo pasirengusi įklampinti į tokią situaciją, kuri baigėsi jo žūtimi.
Sveiki žmonės pridaro baisių dalykų klimpdami kaip į pelkę – žengia žingsnį ir jau nebegali išlipti.
Tikriausiai N. Venckienei taip ir atsitiko. Ji, kaip teisininkė, turėjo matyti, kad ne viskas yra tiesa. Kad ir ta broliui išduota policijos pažyma, jog vaikas buvo tvirkintas senelių namuose. O nuo jos viskas ir prasidėjo.
Bet N. Venckienė į tai sąmoningai ėmė nebekreipti dėmesio.
Reikėjo vis stipresnių argumentų, nes aplinka dar nebuvo visiškai įtikinta, reikėjo stiprinti jos tikėjimą.
Ir jai liko tik eiti į priekį, klimpti vis giliau į tą pelkę. Jos pasirinktas įvaizdis – gailus balsas, gailestingumo vaikui akcentavimas. Bet tik tai vienai mergaitei.
Kad Lietuvoje tūkstančiai vaikų nelaimingi, kad teisėsauga demaskuoja jų skriaudėjus, juos be pasigailėjimo baudžia, to niekada nei N. Venckienė, nei jos aplinka nematė.
– Kaip psichologai galėtų paaiškinti minios aklumą – nenorą girdėti teisėsaugos argumentų, profesionalų išvadų? Juk vadinamieji pedofilų medžiotojai turėjo tik apsidžiaugti, kai teismai pripažino, jog pedofilijos nebuvo, vaikas nebuvo skriaudžiamas.
Bet jiems geriau, kad vaikas būtų buvęs prievartautas, nes tokia „tiesa” jiems būtų naudingesnė, pateisintų jų „kovą”?
– Pakartosiu, kad minia buvo suburta emocijų pagrindu, išgirdus, kad vaikas buvo prievartautas. Ir emocijos suformavo minios nuostatas.
Kai viešpatauja emocijos, informacijos daug nereikia, užtenka vieno „fakto”. Ir jis suveikia.
Nuostatos veikia vadinamuoju prožektoriaus principu. Psichologai žino eksperimentą, kai salėje sėdintiems žiūrovams duodama po prožektorių ir liepiama sekti tam tikrą veikėją scenoje. Jie seka, ir kai į sceną išeina naujas veikėjas, jo žiūrovai net nepamato, nes seka tik savo objektus.
Taip atsitiko ir Garliavoje – susikoncentruota į tam tikrą požiūrį, o nauja informacija nebebuvo priimama. Ji – už prožektoriaus ribų. Regos laukas neišplečiamas, plačiau nebemąstoma.
Tai yra baisus, net pavojingas dalykas, ir net intelektualūs žmonės taip kartais elgiasi. Prisipažinti, kad klydai, – labai sunku.
– Teigiate išsiuntinėjęs klausimų daugeliui politikų, norėdamas išsiaiškinti jų susitapatinimo su D. Kedžio rėmėjais priežastis.
Ar nebandėte to paties aiškintis ir Prezidentūroje, nes prezidentė Dalia Grybauskaitė taip pat rodė prielankumą Garliavos miniai?
– Galėjau pabendrauti tik su tam tikra prezidentės aplinkos dalimi. Aukšti pareigūnai dažnai yra aplinkos įkaitai. Dėl gausybės veiklos jie nebegali patys įvertinti situacijos.
Būna, kad jų nuostatas suformuoja nebūtinai oficiali aplinka, o kažkas iš artimos aplinkos, pateikiantis savo nuostatas.
– Kaip jūs, vaikų psichologijos specialistas, atsakytumėte į klausimą – ar įmanoma, kad tiek iškentusi mergaitė galėtų ramiai augti Lietuvoje?
– Ne, neįmanoma. Ir ne dėl to, kad vaikui nuolat primins, jog ji „ta mergaitė”, jog išliks dokumentai, bjaurios knygos.
Ji pirmiausia pati kankinsis dėl tų dalykų. Mergaitei visada atrodys, kad žmonės į ją žiūri kaip į auką. Todėl ramesnis jos gyvenimas būtų svetur.
