Interviu lrytas.lt istorikas pripažino: meilę tėvynei deklaruojantys ir ekstremalaus nacionalizmo idėjas propaguojantys žmonės, ko gero, patys to nesuprasdami kenkia Lietuvai. Didėjant emigracijai būtina ieškoti būdų, kaip didinti valstybės potencialą, pritraukti daugiau darbo jėgos, o ne kurti tokią atmosferą, kuri žmones paskatintų iš jos bėgti, atbaidytų norinčius čia atvažiuoti, dirbti ir integruotis.
- Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną Kaune organizuojamos patriotinio jaunimo eitynės. Kaip jums šis renginys atrodo Vasario 16-osios minėjimo fone?
- Kadaise, kai Kauno gatvėse nedegė lempos, buvo taip tamsu ir skurdu, studentų korporacijos „Neo Lithuania“ nariai savo tradiciniuose namuose surengė šventę. Tas šventimas su fejerverkais mano atmintyje yra nuostabiausia diena, sukurianti viltį, kad mes dar galima džiaugtis, didžiuotis, su šypsena žiūrėti į įvairius žmones, didinti jautrumą vienas kitam, mažinti agresijas.
Šventės yra tam, kad pajustume bendrumą. O šiame fone demonstracijos ar eitynės yra visiškai normalus dalykas. Kitos blogybės – visiškas pilietinis pasyvumas.
- Dėl anksčiau nuskambėdavusių nacionalistinių ar net atvirai antisemitinių šūkių kai kas minėtus renginius vertina itin prieštaringai. Kaip manote, kas skatina jaunimą skanduoti šiuos šūkius per visiems mums svarbias valstybines šventes?
- Kas mus visus Lietuvoje dabar taip stipriai „pjauna“? Tai klaiki pagieža, klaikus jokių skirtingų žmonių nemylėjimas, klaikus siekis burtis į uždaras vienodai mąstančių žmonių gaujas.
Dalis psichologiškai represuotų, nesaugiai nesijaučiančių žmonių neturi kaip savęs išreikšti. Būtina gebėti įeiti į galvas tų jaunų žmonių, kurie niekaip kitaip nejaučia bendrumo, išskyrus išsirėkdami vienoje minioje.
Ką mes žinome, kiek eitynėse bus nacizmo, fašizmo, kurie yra nusikalstami, kitų radikalių dalykų? Jeigu tokių reiškinių bus, vienintelis klausimas – kaip čia, Lietuvoje, bus ginami įstatymai? O pačios eitynės, jų idėja, kai susigrupuoja tautinis jaunimas, man, kaip laisvos visuomenės „gerbėjui“, atrodo visiškai priimtina.
Jeigu nacionalizmas išlaiko savo liberalias formas bei pilietinius parametrus, tuomet viskas gerai. Mes turime kalbėti apie radikaliąsias nacionalizmo formas kaip apie blogį. Nes šiandien mes negalime gyventi be meilės tėvynei, be savųjų legendų, kilties teorijų. Netgi su trupučiu šypsenos – be visokių „kraujo ir žemės“ ideologijų. Į tai žiūrėčiau atlaidžiai, kol ši tešla nevirsta per kraštus.
- Šūkis „Lietuva – lietuviams“ pastaruoju metu kaitina politikų, visuomenės bei protestuoti iš užsienio atvykstančių veikėjų aistras. Ką galvojate apie šio šūkio reikšmę šiandieninėje Lietuvoje?
- Kartais kyla klausimas, kodėl senovėje lietuviai buvo tokie pakantūs? Juk Lietuva buvo rojus, valdovai čia keltis kvietė žmones iš įvairių pasaulio šalių. Natūralu, reikia pagausinti dirbančių žmonių, mokesčių mokėtojų skaičių, juk tai - tautos turtas.
Jeigu tu esi toks kvailas, galvoji išgąsdinti kitataučius ar kitaip mąstančius? Jau ir taip Lietuvoje emigracija didžiausia visoje Europoje, tai padarykime taip, kad visi bijotų čia ateiti... Tada pasirodysime „tikrai mylintys“ Lietuvą.
Po galais, kas rašys naujuosius Gedimino laiškus, kas siųs žinutes, kad esame rojaus kampas? Mes, lietuviai, mylime savo žemę, mylime save ir mylime visus, kurie su mumis čia gali kurti bendrą gėrį.
Kita vertus, belieka konstatuoti – kaip tu gali mylėti Lietuvą ir Dievą, jeigu nemyli žmonių? Apie kokius tada dangiškuosius tolius galima kalbėti?
- Būtina pastebėti – žygiuojanti minia pakankamai įvairialypė, joje galima sutikti ir akademinio jaunimo atstovų, žinomų visuomenės veikėjų, išties išsilavinusių žmonių, o taip pat - neonacių idėjas propaguojančių skustagalvių, kurių veiksmai sukelia daugiausia diskusijų. Koks šių veikėjų vaidmuo eitynėse?
- Problema yra ne pačios eitynės, bet radikalai, kurie yra viso labo tik provokatoriai. Šioje vietoje galima būti sąmokslo teorijos šalininku – juk kokie turi būti mūsų genties priešai, kad užsisakytų šiuos bukus šūksnius, kurie yra kaip didelis deguto šaukštas gero lietuviško medaus statinėje.
Šiuo atveju - kas tas lietuvis? Jeigu mes suvokiame politinę tautą kaip britai – Britaniją, kaip prancūzai – Prancūziją, juk iš Britanijos mūsų emigrantų niekas neveja. Tai būkime britais, būkime prancūzais.
Neapykantos formos yra taip individualizuotos, taip iškreiptos, kad niekas mums taip nesugadintų Vasario 16-osios, kaip neapykantos iškreipti veidai.
- Prieš savaitę Kaune 2012 metų tolerancijos žmogumi buvo išrinktas romano apie mūsų šalyje vykusį holokaustą autorius Sigitas Parulskis. Šiandien, Valstybės atkūrimo dieną, šiame mieste tvyro intriga – laukiama gausaus eitynių dalyvių skaičiaus, spėliojama - bus ar nebus skanduojami nacistiniai šūkiai. Ar galima nuspėti, kokiame kontekste bus vertinamas Kaunas?
- Nenorėčiau išskirti Kauno, manau, kad visi mūsų miestai yra daugiau mažiau suvienodėję. Kai eitynių nebuvo leista surengti Vilniuje, jie nusprendė susirinkti Kaune, čia viską išrėkti. Ką padarysi. Manau, kad radikalumo ir agresijos proveržiai tiesiogiai susiję su nužeminimu. Kur žmonės labiau nužeminti, „subudulinti“, ten radikalumo bus daugiau.
Kita vertus, Kaunas objektyviai nesunkiai asocijuojamas. Jeigu žiūrėsime į holokausto kodus, visuomet skambės Kauno getas, Lietūkio garažas ir Slabotkė. Kitaip sakant, jeigu čia kažkas vyksta, visą laiką kaip per garsintuvą būna paleidžiama.
Dieve duok, kad eitynės per kraštus nevirstų. O tie nacistiniai šūkiai yra tik provokacija. Sunku patikėti, kad Lietuvoje įsigalėtų koks nors neonacistinis modelis. Tai desperacija, kraštutinis būdas išreikšti nepasitenkinimą viskuo, kas vyksta aplinkui. Ką dar baisesnio galima pasakyti, jeigu ne „žydai lauk“, nors taip šaukiantys žmonės gyvenime gal ir žydo nėra matę?
Psichoanalizė nesunkiai atskleistų, ką jaučia žmonės taip provokuodami. Jie jaučia savo reikšmę net darydami negatyvius veiksmus, kuriems net patys nuoširdžiai nepritaria. Jie kitaip į save nepatrauktų dėmesio...
- Prakalbote apie neapykantos ir jos sukeliamo radikalumo priežastis. Kaip reikėtų reaguoti į šią visuomenės dalį? Kur riba tarp nuomonės reiškimo ir nusikalstamo elgesio?
- Kalbant Vasario 16-osios išvakarėse, manau, labai svarbus teiginys, kad negali mylėti Lietuvos nemylėdamas žmonių. Net kalbant apie tuos, kurių veiksmams aš nepritarčiau, vis tiek turiu stengtis suvokti, koks triukšmas jų galvose. Jeigu sudėtume tas idėjas, pastebėtume, kad 70 proc. jų yra panašios, tačiau 30 proc. – radikaliai skirtingos.
Kaip toliau mes elgiamės? Jeigu tik ginčijamės ir įrodinėjame, tai konstitucinė teisė. Tačiau peržengus tą ribą ir už ksenofobijos slenksčio imame rėkti, kad visi įvažiavę, visi kitos odos spalvos, visi imigrantai yra stigmatizuotas priešas – tuomet tai ir nusikaltimas, ir amoralumas.
- Šiuolaikiniame pasaulyje normaliu reiškiniu tapo laisvas žmonių judėjimas, emigracija ir imigracija. Ar vis aukščiau galvą keliantys nacionalistai bei patriotais save vadinantys visuomenės veikėjai nedestabilizuos vis labiau liberalėjančios visuomenės raidos?
- Dažnai su nacionalistais žengiantys žmonės iki galo nesuvokia, ką tai reiškia. Viena vertus, tu myli tėvynę ir nori, kad Lietuvoje būtų daugiau lietuvių, kad žmonės iš tėvynės neišvažiuotų, bet sukuri tokį psichologinį klimatą, kad išvažiuoja dar daugiau žmonių. Gal dėl šio klimato išvažiuoja tie, kurie jau pripratę prie švelnesnių manierų, prie didesnės tolerancijos, jiems darosi nepakantu. Tai kaip tu tą tėvynę myli, jeigu iš jos žmonės dar labiau nori išvažiuoti?
Egzistuoja ir kita problemos pusė. Akivaizdu, kad mūsų, dirbančiųjų, skaičiaus mažėjimas jau dabar kelia klausimą, kaip mes prisitrauksime, kaip didinsime tautos potencialą.
Tie, kurie šaukia eitynėse, dar neskaičiuoja, kas jiems mokės pensiją. Jeigu ir toliau taip bus elgiamasi, manau, po dešimties metų pusė jų bus Airijoje ar Norvegijoje.
Mes dabar turime suvokti, kad ir toliau turime kurti pilietinę tautą. Manau, kad žmonės susikalbėtų, jeigu jie norėtų tai daryti. Tada jau bus galima pasakyti: man netrukdo atvažiavę ukrainiečiai, jeigu jie dirba kaip lojalūs piliečiai, gerbia Lietuvos civilizaciją, leidžia vaikus į mokslus ir kartu su lietuviais tampa lietuviais. Tie, kurie emigravo į Ameriką ar Angliją, turėtų suprasti apie ką dabar kalbame.
Lietuvai verkiant reikia didinti savo potencialą. Todėl man tikras patriotas bei nacionalistas yra tas, kuris suka galvą, kaip tą potencialą ir socialinį kapitalą didinti. O socialinis kapitalas auga tik didinant solidarumą. Savo uždaroje minioje gali padidinti energiją, tačiau atstumsi visus kitus. Ironiškai paklausiu – ar taip prisidedi prie Lietuvos klestėjimo?..
