Būdami tokie, bet palaipsniui bręsdami, mes dažnai ne tik kitų atžvilgiu elgiamės atžagareiviškai, bet ir save pačius dažnokai suvokiame persūdytai ir hipertrofuotai, suteikdami vieniems savo bruožams nesamų savybių, o kitus - ignoruodami kaip tarsi gėdingus.
Savo pačių istorijos suvokime galime pamatyti kažką panašaus į politinę mūsų Seimo rinkimų švytuoklę, nuo kurios kenčiame jau per 20 metų. Su Sąjūdžiu ūmai prisiminėm, kad girdėm savo žirgus Juodojoj Jūroj ir nė kiek neabejojom, kad Tadeuš Kosciuško save vadino lietuviškai - Tadu Kostiuška. Tą žinojom ir anksčiau, nes russosovietinė fašistija mums leido išnaudoti neilgą polonofobinį lietuviško nacionalizmo lenciūgėlį ir kartais negarsiai pasididžiuoti mūsų žalgiriais ir - AČIŪ DIEVUI!!! - Šešioliktąja Divizija.
Pamenu, kai kokiais 88-ais, prieš stojamųjų istorijos egzaminą kažkuris iš mūsų, nedrąsių būsimų studentų, paklausė kažkurio dėstytojo, ar galima naudotis ir Šapokos istorija, ruošiantis egzaminui. Tas kažkaip numykė, kad galima.
Tada iš kažkur kažkas gavo ją, paskolino porai dienų. Buvo keista ir nejauku skaityti, nes, kad ir jaunam ir Atgimimo vėjų įpatriotintam žmogui, tada vis tiek matėsi, kad tas Šapoka buvo labai jau užsiromantizavęs. Kita vertus, būtent iš jo išmokau labai taiklią ir sakyčiau pakankamai mokslišką kategoriją - „kairysis gaivalas“; ją naudoju iki šiol.
Tais laikais to vaikiško užsiromantizavimo buvo daugiau negu apstu. Racionalūs ir kritiški žmonės jautė šiokią tokią sarmatą.
Bet atėjo kiti laikai, ir istorinio savęs pažinimo švytuoklė atsidūrė kitoj pusėj. Tapo madinga neigti savo pačių pergales ir diplomatijos pasiekimus. Ar dėl savo paties runkeliškumo, ar dėl to, kad jaučia malonumą skaitydami RusDelfi komentarus, kuriuos rašo keli tie patys IP, ar dėl abiejų minėtų faktorių, kai kurie visai net jauni ir sakytum šviesūs žmonės ėmė gėdytis savo istorijos. Pradėjo ja netikėti ir jos išsižadėti. Lietuvių niekada nebuvo, buvo baltarusiai. Kodėl? Pasirodo todėl, kad du tuzinai Baltarusijos litvinistų kažkokiam forume taip pasakė.
Tu jam sakai - faktas, kad 20 metais jau užgrūdinta ir uniformuota Lietuvos kariuomenė, sumaniai vadovaujama jaunos drąsios ir patriotiškos karininkijos, sumušė Želigovskį ir sustabdė jo kariuomenės puolimą, prie Širvintų ir Giedraičių. Jis sako - eik tu, negali būti. Bet juk GALI būti, ir buvo. Ir 1919 Zarasų operacija, išvejant rusų agresorius, nors ir nebuvo kaži koks stalingradas, bet irgi užėmė garbingą vietą mūsų karybos istorijoj. Jis tau sako - ai, tai čia užsilikę vokiečiai padėjo, be jų nieko nebūtų padarę tie mūsų vyžoti runkeliai. Bet tuo metu vokiečių jau nebuvo, tu jam sakai. Ne, vistiek mes vargšai litovcai, ir nieko mes niekada nepadarėm ir nepadarysim. Lietuviai, sako jis, Žalgirio mūšyje atrodė kaip barbarai - su kuokom ir kailiais.
Vilko ar lapės kailiais? Ar Nijolės? KURGI NE.
Taip ir gyvenam iki šiol - arba lenkai yra ir po šiai dienai mirtini mūsų priešai, arba - kitas kraštutinumas - pamirštama, kad Pilsudskio Lenkija, objektyviai ir sąžiningai vertinant, buvo jauna šovinistinė diktatūra, mužikiškai nesuvokusi, kaip svarbu buvo neskriausti mažesnio broliuko, kuris kažkodėl nebenorėjo būti lenku ir visai neblogai kalbėjo jau literatūrine ir kalbininkų dar nesupančiota lietuvių kalba.
Penktadienį ryte kažkur ties Čeliabinsku smagiai driokstelėjo iš dausų atskriejęs Viešpaties puntukas, sukėlęs ant kojų visą Rusiją. Aš tikiu, kad filmas, kurį jūs netrukus turėsit malonumo pamatyt, turės panašų efektą - savo objektyvumu ir istoriniu technokratiškumu. Aš tikiu, kad tai filmas, kurio kūrėjai aristokratiškai ignoravo istorinio savęs suvokimo švytuoklę. Dievo greitį tokiems žmonėms.
Visada maniau ir manysiu, kad Sid Mėjerio „Civilizaciją“, kaip papildomą priemonę prie istorijos pamokų, privaloma tvarka turi žaisti jaunesniųjų klasių mokiniai. Dabar aš turiu pasakyti, kad šis filmas turi būti privalomas ne tik bendrojo lavinimo, bet ir aukštosiose mokyklose.
* * *
Šią kalbą A. Ramanauskas pasakė per Aleksandro Matonio dokumentinio filmo „1410. Žinomas nežinomas Žalgiris“ premjerą, penktadienio vakarą, Vilniaus kino teatre „Multikino“. Kalba - netaisyta.
