Kodėl būtent jie Vasario 16-ąją ar Kovo 11-ąją labiausiai veržiasi žygiuoti mūsų miestų gatvėmis? Juk abi šios datos žymi įvykius, įgalinusius sukurti tai, ką turime dabar. Štai ir kyla klausimas – tai paradas ar mėginimas įvesti savo okupacines pajėgas?
Spėju, dabar daug kas pamanė, kad vėl sakysiu, kaip mums trūksta vienybės ir į kokius smulkius skutelius sudraskyta toji Lietuvos trispalvė. Nė velnio!
Jau prieš metus rašiau, kad vienybė reikalinga tik prieš bendrą priešą ir bendram darbui. Bendrą priešą mums vis mėgina surasti tie, kuriuos patys sunkiai galime pavadinti draugais. O bendram darbui mes seniai susivieniję šeimose, būreliuose, kolektyvuose, komandose...
Dar, nors ir labai retai, susivienijame šlovindami tą, kuris sugebėjo (praėjusiais metais – R. Meilutytę, anksčiau – krepšininkus, V. Alekną ir t. t.). Dažniau ir gan sėkmingai mus suvienija keikimui to, kuriam nepavyko (dažniausiai tai tie patys, kuriuos šlovinom, tik kitais metais). Visa tai įprasta, labai „europietiška“, tad apie vienybę užteks.
O Lietuvos trispalvę galima perplėšti tik į dvi dalis. Viena lieka rankose tų, kurie ją neša į priekį, kita – po kojomis tų, kurie ją niekina. Mano akimis, viskas labai paprasta – niekina tie, kurie ją mėgina perdažyti savaip.
Kiek aprūdiję raudoni dažai
„Mes tiesiog informuojame valdžiažmogius, kad švęsime savo šventę kaip norėsime. Jokios apsaugos mums nereikia ir nieko derinti su tokia valdžia nesirengiame. Tiesiog todėl, kad ši valdžia ne mūsų, ji niekada neturėjo nieko bendro su Lietuva ir jos žmonėmis, ji tarnauja tik svetimųjų interesams su visais savo orkestrėliais.
Žinau, kad už tai būsime valdžios persekiojami. Ne pirmas kartas. Kai valstybės „elitas“ supuvęs, kai „viršūnės“ jau seniausiai nieko nebegali, valstybei visada pradeda atstovauti eiliniai, paprasti žmonės.“
Taip rašo Lietuvių tautinio centro pirmininkas Ričardas Čekutis, kviesdamas bendraminčius Kovo 11-ąją žygiuoti Vilniaus centru.
„Bet draudimai tik sustiprins mus. Žmonės matys, kas tikrai atstovauja jų interesams, o kas tik žlugdo juos ekonomiškai.
Kadangi režimas bijo tiesos, mes kreipsimės į Europos Žmogaus Teisių Teismą Strasbūre. Mūsų kova teisinga ir todėl mes laimėsim.“
Oi, ne, nesuklyskite – tai ne to paties pasisakymo tęsinys. Tai Socialistinio liaudies fronto pranešimas, ginantis Algirdą Paleckį.
Net smagu, kaip panašu. Pakeisk pirmojo leksikoje žodį „tauta“ į žodį „klasė“, o antrojo – atvirkščiai ir galėtų lakioti abu po mėnesieną už rankučių susikibę. Juk svarbiausia, kad yra kažkoks „liaudies priešas“ ir jį reikia bausti, o kokie ten kriterijai, jau „technikos reikalas“.
Tepk violetine
Mėginimas nudažyti mūsų šalį vieno nusikaltėlio marškinėlių spalva nepavyko, tačiau purvo gylis kai kur pasiekė kaklą.
Dar galima kažkokia iškrypusia logika suprasti, kodėl raganų laužus kurstė, du vaikus kankino ir savo iškrypusios vaizduotės kliedesius kaip faktus žarstė keli gaujos nariai, dabar beprasmiškai eikvojantys mūsų pinigus Seime. Tačiau kaip į save veidrodyje žiūrės visi tie aktoriai, režisieriai ir muzikantai, nutarę, kad vienintelė meniška spalva – violetinė?
Nereikia, gerbiamieji, lyginti savo kvailysčių su Sausio 13-osios įvykiais – jūsų žygis gerokai labiau primena S. Neries ir P. Cvirkos kelionę į Maskvą 1940-aisiais. Tuomet, nusivylę beviltiška savo padėtimi kunigų ir karininkų Lietuvoje, menininkai patikėjo, kad Stalino konclageriuose bus smagiau. Dabar, nusivylę savo padėtimi absurdiškų įstatymų Lietuvoje, menininkai patikėjo, kad jei nesugalvoji, ką daryti, reikia daryti bet ką, kad tik prieš.
Būtent tie, kas Lietuvą dažė violetine spalva, pakėlė trispalvės žeminimą į naują lygmenį – maldas naudodami kaip keiksmažodžius, šalies vėliava aptvėrė savo daromo nusikaltimo vietą. Hmm, įdomi mintis – gal kitą kartą tuo galės pasinaudoti banką plėšiantys banditai: užtveri duris trispalve ir apkaltini ją peržengusius pareigūnus vėliavos niekinimu.
Žydra – perdažyk kitą, gal nežiūrės į tave
Kai praėjusiais metais prisidėjau prie Kovo 11-osios šventės grąžinimo visiems, kai kviečiau tiesiog ateiti į miestą, pereiti savo gatve, išvėdinti ją nuo visų, mėginančių savintis mūsų miestus, tvaiko, keli iškilūs šalies kvailiai puolė kovoti su… gėjais.
Jų pavardes ir tuomet platintą raštą puikiai atsimenu, tačiau apie tai – kitą kartą, kita proga. Šį sykį tik apie dažančius mūsų šalį žydrai. Ir tai, beje, ne gėjai. Kodėl? Tiesiog nė karto dar iš žmogaus, prisistačiusio gėjumi, negirdėjau mėginimo mūsų šalį „apžydrinti“.
Sakote – kaip tai? O kova už teises pusnuogiams žygiuoti gatvėmis, demonstruojant vaikams savo „kukulius“? Tie šlykštūs odiniais rūbais apsirengę ūsuoti ir pasidažę vyrai plakatuose? Knygelės vaikams apie princą ir princą?
Tačiau kas sąžiningai ranką prie širdies pridėjęs gali pasakyti, kad visa tai parodė ir pasakė homoseksualai? Tie, kurie prisipažino, kad yra homoseksualai, pasirinko ne melą. Bent jau mano vaikams įvairiose laidose visas gėjiškas šlykštynes rodė aršūs homoseksualų kritikai. Ir pusnuogį ištvirkėlį, kvietusį į kovo 11 d. eitynes žodžiais „ateik, pupuliuk“, troleibusuose klijavo tikrai ne gėjai. Taigi, logiškai išeina, kad mūsų sąmonę žydrai dažo būtent kovotojai su homoseksualumu.
Vienas rodo knygelę apie princus, lyg ją reklamuotų. Kitas – su pasimėgavimu pasakoja apie ištvirkavimus. Blogųjų gėjų ištvirkavimus, bet – kaip smulkiai. Panašiai, kaip violetiniai pedoentuziastai, greitai apšauksiantys pedofilais visus, kurių žodyne nėra žodžio „pimpal…“.
Aišku, tai nėra vien Lietuvos problema – britų teisėja, iškeltoje rankoje įžvelgusi fašizmą, pati turbūt prieš miegą žiūri Hitlerio kalbas. Juk kitam tokios asociacijos nė nekiltų. Taigi, kažką per daug liaupsinti galima siekiant pakenkti. Ir – atvirkščiai.
Rožinė – pasiduokime meluodami
Šia spalva mūsų vėliavą dažo kai kurie žiniasklaidos kanalai ir politikai.
Jei tikėsime televizijos kanalais, statistinis lietuvis svajoja apie rožinį namą, kuriame prabanga ir įvaizdis daug svarbesni už žmogišką jaukumą. Statistinė lietuvė – apie šampano pilną vonią, kurioje vietoj pripučiamo ančiuko laiko Radžį. Statistinė mergaitė – apie tai, kaip čia išmokus gražiau prasiskėsti prieš fotografą. Statistinis berniukas svajonių neturi, tad gali tenkintis stebėdamas statistinės mergaitės pamokas.
Politikai bet kurios šventės proga užsideda rožinius akinius ir, geriausiu atveju, imituodami sovietų laikų nuobodybę rėžia svetimas kalbas. Sunkiausia – tramdyti žiovulį, kol koncertuoja saugiai nuobodūs dūdų orkestrai, o rožinė televizija rodo rožinį apdovanojimų spektaklį
Oi, ne, ši spalva nėra tokia pavojinga kaip kitos – ji tik plauna iš smegenų spalvų įvairovę. O po tokio generalinio plovimo jas galima perdažyti kaip užsimanysi.
Vėliavą nešantiems
Visų kol kas čia išvardintų dažytojų šūkis yra vienas – nebūk savarankiškas, paklusk nurodymams, vykdyk ir nemąstyk, tikėk mūsų prielaidomis, o ne faktais. Pasiduok!
Todėl dešimtkart labiau gerbiu nepasiduodančius – nebliaunančius ir neieškančius priešų, įrodančius save darbais ir kūryba, o ne skundais ir plakatais. Į gatvę išeinančiais džiaugtis gyvenimu, o ne jo kartinti. Emigruojantiems, kad dar vienas lietuvis gyventų geriau, o ne kad dar vienas lietuvis iš patogaus atstumo galėtų keikti savo tėvynę.
Jokiu būdu nesakau, kad tautiškumo jausmas ir žengimas su šūkiu „Didžiuojuosi, kad esu lietuvis“ yra blogai. Neteigiu, kad tarp žmonių, vienaip ar kitaip prisišliejusių prie jau išvardintų dažytojų, yra tik trispalvės nekentėjai. Meilė savo šaliai neapibrėžiama nei politinėmis pažiūromis, nei asmeninėmis nuostatomis, ji negali būti vertinama pagal vieno ar kito žmogaus prioritetus lovoje ar darbo rinkoje.
Tai, visų pirma, siekis išsaugoti ne bendrumą, o bendriją. Tik pripažinę savo įvairovę, mes galime tapti visuomene. Ne spjaudyti vienas kitam į veidus, ginčydamiesi, kurio daltonizmas toliau pažengęs, o rodyti pasauliui, kokia spalvota ir graži yra gerų žmonių šalis.
Iš baimės padlaižiaujantis ar – iš tos pačios baimės – keikiantis „kitus“ (romus, žydus, lenkus, gėjus…) rodo mus visam pasauliui kaip bailius. Žmogus, vertinantis kitus ne pagal darbus, o pagal prigimtį, ginčą laimintis ne dėstydamas faktus, o klijuodamas etiketes, mūsų vaikus augina ribotais. Žmogus, nereikalaujantis to, kas yra teisinga, o maldaujantis to, kas yra patogu, mūsų šalį verčia elgeta.
Todėl ir dabar nesuprantu, kodėl trokštantys Lietuvą iš Europos iškelti į Mėnulį, nekenčiantiems dabartinės Lietuvos, nes toji pernelyg „liberali“ ir „tolerantiška“, taip maga rengti paradus tomis dienomis, kurių turėtų nekęsti?
Juk vasario 16-ąją ir kovo 11-ąją priimti sprendimai atvedė mus į tą šalį, kurioje gyvename dabar. Juk ir vienus, ir kitus sprendimus pasirašė inteligentai, „valdžiažmogiai“, kažkoks „klanas“, prieš kurio sprendimus taip protestavo tų laikų kontroliuotojų suburti „paprasti žmonės“.
Nesakau, kad turime lankstytis prieš valdžią, tačiau reikia skirti dirbančius Lietuvai nuo ją griaunančių. Ne šūkiais, plakatais ar maršais kuriamos laimingos šalys. Todėl ir sveikinu su šiandienos švente tuos, kurie turi pasiūlymų ir ieško sprendimų. Tikras Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios savininkas yra tas, kuris tiesiog dirba taip, kaip reikia, ir tai, ką gali.
Kuo mūsų daugiau, tuo geriau
Kadangi seniai žadėjau nerašyti kritikos neturėdamas patarimo, pabaigoje norėčiau pasidalinti savo vizija, kaip Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją paversti tikromis šventėmis, o paradus išvaduoti nuo atstumiančio sovietinio tvaiko. Tai mūsų istorija, visų gyvenančių ir gyvenusių šioje šalyje šventė, tad kodėl jai tiesiog nenusilenkus?
Kažkodėl manau, kad paradas, kuriame pražygiuotų senovės Lietuvos riteriai, prajotų husarai, ant sostų riedėtų kunigaikščiai, nuleidusios vėliavas pražygiuotų pralaimėjusių okupantų kariuomenės, būtų kur kas įdomesnis negu policijos apsupta, kalinių gabenimą „etapais“ primenanti eisenėlė.
Kažkodėl manau, kad tokiame parade dalyvaujančių žmonių būtų daugiau ir žiūrovai juo džiaugtųsi, o ne piktintųsi. Įtariu, net piktieji „valdžiažmogiai“ tokiam lengvai suteiktų teisę vykti miesto centre, o E. Zuroffas jį nufilmavęs galėtų rodyti savo vaikučiams, kokia raiba buvo Lietuvos istorija.
Svarbiausia – jame atsirastų vietos visiems. Kiekvienas galėtų pasirinkti vaidmenį, pasirengti. Nes kažkodėl manau, kad didžiuotis reikia sugebėjimu pritraukti, o ne atstumti.
