Kartais savaime, kartais dirbtinai plito įsitikinimas, kad paprastiems piliečiams tinka labiau domėtis mokesčiais, šildymo kainomis, išmokomis, visokių rūšių pedagoginiais krepšeliais, o užsienio politika yra neeilinių žinovų „kas, kur, kada” sritis.
Jeigu kuriam piliečiui smalsu ar netgi neramu, jis gali pasiskaityti užsienio reikalų ministro darbotvarkę ir metų pabaigoje išgirsti apie atliktą didelį darbą.
Koks tai iš tikrųjų darbas, sužinosi tik iš asmeninių pažinčių su ministro ar valstybės vadovo aplinka.
Jeigu valstybės vadovas pasakė apie pauzę santykiuose su viena ar kita valstybe, vadinasi, pauzė. O jeigu nepatinka, pasižiūrėk, ką tas žodis reiškia žodyne.
Aptakios, nieko nepasakančios frazės funkcionierių kalbose tapo kasdienybe ir neteko girdėti jokios reakcijos į dažnai gana aštrią politikos apžvalgininkų kritiką. Vadovautasi principu – mes sau, jie sau.
Naujasis užsienio reikalų ministras elitinę, uždarų ratų užsienio politikos tradiciją bando nutraukti.
L.Linkevičiaus interviu Varšuvoje dėl klaidų iš Lietuvos pusės santykiuose su Lenkija buvo skirtas ne vakarienės metu susirinkusiam, pusbalsiu kalbančiam mažam politikų ratui, bet abiejų valstybių visuomenėms.
Tik pastarosios, kurioms atstovauja parlamentų nariai, gali išspręsti tokias problemas kaip pavardžių rašymas originalo kalba.
Bet bendra Lietuvos ir Lenkijos seimų asamblėja ne vienus metus buvo neveiksni. 2010 metais klausimas buvo neparuoštas ir jo nereikėjo teikti balsavimui.
Šiuo metu ekspremjeras A.Kubilius ironizuoja dėl L.Linkevičiaus atsiprašymo Varšuvos spaudoje, tačiau būtent buvusi Vyriausybė ir yra atsakinga už visiškai neparengtą projektą dėl lenkų pavardžių rašybos originalo kalba, kurį, be teksto, dar sudaro pakankamo palaikymo paieška.
Abiejų valstybių užsienio reikalų ministerijose pro langus irgi kyšojo pabūklai.
Todėl keistai skamba buvusio užsienio reikalų ministro pasipiktinimas L.Linkevičiaus žingsniu, nes būtent ir nuo A.Ažubalio, jo asmeninių pažiūrų priklausė dabartinė situacija mūsų santykiuose su Lenkija.
Neveikė nei vyriausybių, nei prezidentų anksčiau kurtos struktūros. Ką galima esant tokiai atmosferai pasiekti? Nieko, tik padejuoti ir apgailestauti.
Todėl Lietuvos prezidentė ir paskelbė pauzę. O ką daugiau daryti? Gaila, kad D.Grybauskaitė, formaliai, ne dėl turinio kritikuodama L.Linkevičių, nenori pasinaudoti atsivėrusia galimybe pakeisti situaciją.
Šiuo metu bent jau iš Lietuvos pusės tarpparlamentinei asamblėjai vadovauja tolerantiškų pažiūrų politikas G.Kirkilas. Ko gero, situacija pasikeis ir Vyriausybėje, ir ambasadose.
Retai besireiškiantis Lietuvos sąjūdis vienas pirmųjų neigiamai reagavo į L.Linkevičiaus atsiprašymą. Tai geriau nei tylėti iki paskutinės minutės. Yra ir daugiau pasipiktinusių.
Jeigu paaiškės, kad visuomenės nesutaria, racionalu problemos sprendimą bendru valstybių sutarimu atidėti.
Pasaulis dėl to aukštyn kojomis neapsivers. Konfliktai kyla, kai politikai daro priešingai, nei mąsto visuomenė.
Kita gera naujiena – L.Linkevičiaus ketinimas įtraukti visuomenę į diskusijas apie Europos ateitį, konkrečiai – apie Rusijoje propaguojamą Euraziją.
Tai naujas dalykas, nes iki šiol ministrai vengdavo politologinių apibendrinimų.
Eurazijos idėja buvo pradėta propaguoti 1997 m. mokymo priemone tapusia A.Dugino knyga „Geopolitikos pagrindai. Geopolitinė Rusijos ateitis”, bet tik pastaraisiais metais pasirodė Rusijos vadovų leksikone.
Trijų valstybių (Rusija, Baltarusija ir Kazachstanas) muitų sąjunga yra pirmoji kregždė. Jau aptarinėjama, tiesa, neskubant, bendro parlamento ir kitos idėjos.
Lietuvai (kartu su Lenkija) Eurazijos teorinėje dalyje skiriama daug vietos, abi valstybės, priklausančios „sanitarinės juostos” zonai, laikomos rakštimi Eurazijos planams Europoje.
Siūlomas ne vienas būdas, kaip tą rakštį pašalinti, tačiau jau prieš 15 metų įžvalgiai pamatyta dabartis: „Lenkijoje ir Lietuvoje Eurazijos partneriais turi tapti jėgos, kurios gintų nekatalikišką tų šalių politikos kelią, – pasaulietinės socialdemokratijos šalininkai, „naujieji stabmeldžiai”, „etnocentristai”, protestantų ir stačiatikių religiniai ratai, etninės mažumos.
Be to, labai svarbus elementas yra etninė įtampa lenkų ir lietuvių santykiuose, tai reikia panaudoti ir stiprinti.”
Šios A.Dugino mintys Lietuvos žiniasklaidai žinomos, tačiau kol kas vertintos kaip kliedesiai. Tačiau tai ne kliedesiai, o realybė, ją mes matome. Rusija grįžta nauju pavidalu, vėl įkėlė koją į Gruziją, ne už kalnų bus ir čia.
Lietuva, kartkartėmis girdėdama virš galvos praskrendančius patruliuojančius NATO naikintuvus, jaučiasi rami. Tai apgaulinga ramybė.
Lemiami valstybės klausimai turi būti svarstomi visuomenėje, ir jų sprendimas negali priklausyti nuo asmeninių vieno ar kito politiko pažiūrų.
