- Gal ir jūs, tuometės Laikinosios gynybos vadovybės narys, Sausio 13-osios naktį Aukščiausiosios Tarybos išrinktas Ministro Pirmininko pavaduotoju, neturite teisės kalbėti apie šiuos įvykius, paklausti prezidentės dėl keisto Sausio 13-osios bylos tyrimo ir jos pačios veiksmų, slepiamos biografijos? - pasiteiravo lrytas.lt 56 metų Z.Vaišvilos.
- Bijau, kad su būsimąją Lietuvos prezidente buvome skirtingose barikadų pusėse. Laikas bėga, atsakymų į klausimus nėra. Kodėl prezidentė D. Grybauskaitė leido Generalinei prokuratūrai panaikinti Sausio 13-osios bylą tyrusį Specialiųjų tyrimų skyrių, pažeidžiant tebegaliojantį mūsų Aukščiausiosios Tarybos nutarimą?
Kodėl ji pasiūlė baudžiamojo proceso kodekso pakeitimą dėl baudžiamojo persekiojimo funkcijos atėmimo iš Valstybės saugumo departamento (VSD) tiriant nusikaltimus žmoniškumui ir valstybei, niekam jos nepriskiriant?
Kodėl prieš Naujuosius metus skelbiama, kad ši byla atiduodama į teismą, ir tik po mano spaudos konferencijos seime sausio 11 dieną prokuratūra skelbia, kad reikš įtarimus 81-am buvusiam sovietų kariškiui (t.y. byla dar nekeliauja į teismą)?
Kodėl Sausio 13-osios byloje netiriamos kolaborantų veikos, o 15-ai jų net panaikinti įtarimai, nes jie patys nežudė ir nežalojo žmonių?
Kodėl prezidentė D. Grybauskaitė, vadovaujanti valstybės užsienio politikai ir Užsienio reikalų ministerijai net nepasako savo nuomonės dėl jos kadencijos metu pradėtos ir neregėtai įsisiūbavusios A. Paleckio antivalstybinės veiklos.
- Prezidentė gruodžio 19 dieną pasakė, kad po savarankiškos Lietuvos komunistų partijos (LKP) atsiskyrimo 1989 metų gruodžio 19 dieną ji buvo šios, o ne M. Burokevičiaus vadovaujamos LKP/SSKP narė. Jums socialdemokratų partija (buvusi savarankiška LKP) dar 2009 metais patvirtino, kad D. Grybauskaitė nebuvo jų partijos narė? Kas sako netiesą?
- Už LKP atsiskyrimą pasisakęs J. Arvasevičius nedelsiant buvo išmestas iš darbo šioje įstaigoje. Tuo tarpu D. Grybauskaitė po LKP atsiskyrimo tęsė karjerą Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje kaip vienas jos vadovų – mokslinis sekretorius.
Tai patvirtina išrašas iš 1989 metų gruodžio 29 dienos įsakymas Nr. 193. Šių metų sausio 19 dieną dar vieno šios įstaigos vadovų V. Lukoševičius patvirtino, kad ji buvo šios įstaigos vadovybėje, dėl ko negalėjo pereiti iš SSKP į savarankišką LKP – tik kažkam iš savarankiškos LKP šnabždėjo: „Aš su jumis“.
- Kas buvo Vilniaus ta aukštoji partinė mokykla? Kodėl joje įsikūrė perversmininkai?
- Sąjunginė Sovietų sąjungos nomenklatūros ruošimo įstaiga, kurioje dėstytojais buvo tik SSKP nomenklatūros ar specialiųjų tarnybų atstovai.
Šis štabas pradėtas saugoti net diena anksčiau, negu LKP CK pastatas Gedimino prospekte 11 Vilniuje, į kurį M. Burokevičius su Sovietų sąjungos vidaus kariuomene atvyko 1990 m. kovo 26 d. Nuo tos dienos LKP CK pastatą dalinosi abi komunistų partijos.
Tad akivaizdu, kad dabartiniame Vyriausybės pastate perversmininkai negalėjo visiškai laisvai darbuotis.
- Gal būsima Lietuvos prezidentė, turinti karate juodąjį diržą, nebijojo ją saugojusių desantininkų?
- Gal vis dėlto rimtai pakalbėkime apie šį neatsargų rinkimų triuką, iki šiol esantį D. Grybauskaitės oficialioje biografijoje. Klausimas toks - kada ir kur ji pradėjo treniruotis karate ir gavo juodąjį diržą?
Manau, kad Leningrade, o ne darbo Lietuvos ambasadoje JAV metu, nes pasiekti juodojo diržo lygį galima tik treniruojantis nuo jaunų dienų bent penkerius metus ir turint tam duomenų. Jaunajai kartai paaiškinu, kad Sovietų sąjungoje karate buvo draudžiama sporto šaka, kuria užsiimti turėjo teisę tik KGB ir karinė žvalgybą GRU. Daugiau jokių išimčių. O juk jaunystėje D. Grybauskaitė daug laiko praleido tuometiniame Leningrade.
Kas tai - Lietuvos piliečių apgaulė 2009 m. Prezidento rinkimuose? Kodėl iki šiol neatsakoma į šiuos klausimus, toleruojama keista Sausio 13-osios bylos eiga?
Mūsų tautosakoje tyla reiškia sutikimą su skelbiamais faktais. Manau, kad Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė nėra laisva savo valiai pareikšti.
- Ar laiku į tai atkreipėte Tautos dėmesį?
- Pateikite nors vieną priežastį, kodėl turėtume apsimesti, kad to negalima net klausti? Bijome tiesos?
Ar dar nepajutome Lietuvoje bandomos įvesti visuotinės baimės? Kad niekas neturėtų savo nuomonės ir ypač viešai jos nesakytų.
Norime būti vergais ar keistis, vėl tapti laisvais savyje? Leisime ignoruoti tautos valią? Prezidentas turi telkti, o ne skaldyti tautą. Ar Aukščiausioji Taryba ir net vienas pats V. Landsbergis būtų atkūrę Nepriklausomybę ir apgynę Sausio 13-ąją be tautos – šios žemės suvereno?
- Tad kodėl V. Landsbergis 2009 metų pavasarį tarė: “Tebūnie Dalia – Lietuvos Dalia”?
- Mūsų Nepriklausomybės simbolio V. Landsbergio atsakomybė dėl jo veiksmų ir žodžių yra nepalyginamai aukštesnė už bet kurio mūsų.
V. Landsbergis iki šiol nepaaiškino, kodėl Lietuvai pasiūlytas šis pasirinkimas be tiesos. Mudviejų sutartą susitikimą 2009 metų kovo mėnesį V. Landsbergis vilkino 2 savaites, o galų gale atšaukė.
- Tačiau Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubas dėl kandidačių į prezidentus D. Grybauskaitės ir K. Prunskienės registravimo kreipėsi į Vyriausiąją rinkimų komisiją (VRK).
- Dėl galimo jų bendradarbiavimo su sovietų specialiosiomis tarnybomis kreipėmės į VRK ir Liustracijos komisiją. VRK atsakė formaliai. Prezidento rinkimų įstatymo nustatyti terminai nerealūs šiems klausimams spręsti.
Tačiau nustebino Liustracijos komisijos pozicija. Supratau, kad ši komisija, neturinti net savo patalpų ir nuolatinių darbuotojų, yra tik formali struktūra, daranti kažką, tik jei yra kažkieno valia.
Paklausimus dėl šių kandidačių Liustracijos komisijai jos pirmininkas A. Urmonas man pasiūlė siųsti į VSD. Mačiau, kad uoliai bandyta aiškintis dėl K. Prunskienės, bet tik ne dėl D. Grybauskaitės. Dėl K. Prunskienės savo ir VSD nuomonę bei informaciją viešai pasakiau dar Lietuvos televizijoje tiesioginės transliacijos metu 1991 metais.
Dėl šio pasisakymo 1992 metų pabaigoje, pasikeitus valdžiai, buvau iškviestas apklausai į Generalinę prokuratūrą, nes ji buvo gavusi K. Prunskienės prašymą man iškelti baudžiamąją bylą.
Matydamas, kad oficialios struktūros ir piršto nepajudins dėl D. Grybauskaitės reikalų aiškinimosi, viešai kreipiausi į konservatorių partiją. Šį kreipimąsi „Peržengtos moralės politikoje ir atsakomybės ribos“ 2009 metų gegužės 18 dieną paskelbė tik „Laisvas laikraštis“.
- Kodėl jūsų Sausio 13-osios kalba Seime pasipiktino V. Landsbergis ir A. Kubilius, apkaltino jus veikimu Rusijos naudai?
- Priminsiu, kad konservatorių vadovaujamas Seimas ignoravo mano spaudos konferencijas Seime ir raštiškus prašymus taisyti padėtį Sausio 13-osios byloje, Seimui ir Generalinei prokuratūrai pateiktus prieš dvejus metus.
Referendumo rezultatai juos ir Prezidentę taip pat įvarė į kampą. Esu paskutinis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, pasitraukęs nuo V. Landsbergio ir sugebėjęs dirbti su juo iki 1992 m. Vasaros.
A. Kubilius yra mano studijų Vilniaus Universitete grupės draugas. Todėl abu jie pakankamai gerai mane pažįsta, kad priimčiau rimtai šiuos jų pareiškimus apie mane.
Manau, jie siekia tik išvengti savo moralinės ir politinės atsakomybės prieš rinkėjus ir Lietuvą dėl D. Grybauskaitės pasirinkimo. Po Seimo rinkimų ir referendumo rezultatų, nelabai pavykusių V. Landsbergio užsipuolimų spaudoje prieš mane dėl tiesos apie Visagino AE, šie du vyrai atsidūrė politinėje aklavietėje.
Todėl šiuos jų pareiškimus mano atžvilgiu vertinu su humoru ir tolerantiškai. V. Landsbergis neatsiliepė ir į mano kvietimą su dokumentais diskutuoti šiais klausimais tiesioginiame TV eteryje.
- Kokios dar reakcijos sulaukėte dėl tiesos sakymo?
- Po Lietuvos prezidento rinkimų 2009 metų netrukus supratau, kad didelė kainą mokėsiu ne tik už tiesos sakymą, bet ir žinojimą.
Ją nuolat moku po to, kai 1992- ųjų vasarą prieš V. Landsbergio valią iš pirmojo oficialaus Lietuvos sandorio dėl ginklų pirkimo iš Rusijos kaip ministro pirmininko pavaduotojas išmečiau amžinatilsio G. Konopliovo korporaciją „Lietverslas“ ir „GeKa“ banką (po šios istorijos pervadintą „Tauro banku“).
Po šio mano sprendimo ginklus valstybė nupirko be privataus tarpininko.
2012 metais Seimui paskelbus referendumą dėl naujos atominės elektrinės statybos ir matant nesąžiningas spekuliacijas, nusprendžiau viešai priminti faktus, kurie labai nepatiko Visagino AE projekto autoriams. Patekau ir į paskutiniąją LRT agitacinę referendumo laidą 2012 metų spalio 12 dieną. Tai dariau sąmoningai. Ir žmona Regina pasakė, kad nesupras manęs, jei prieš referendumą nepasakysiu viešai savo nuomonės.
Apie V. Landsbergio ir konservatorių partijos, mano nuomone, amoralų pasirinkimą 2009 metų prezidento rinkimuose vėl prabilau šiemet, nes prezidentė D. Grybauskaitė ir konservatorių partijos vadovybė nusprendė, kad prezidento ir buvusio Seimo daugumos valia aukščiau už tautos valią.
Tautos valios ignoravimas, žmonių ir partijų skaldymas, bandymas valdyti Lietuvą jėga ir gąsdinimais tęsiamas. Lietuvai tai kainuoja milijardus. Pasakiau savo nuomonę viešai, nors puikiai suvokiau galimas to pasekmes.
- Turite omenyje paskelbtą informaciją apie jūsų vadovaujamos bendrovės „FF Lizingas“ skolą valstybei?
- Tai yra tik dalis galimos kainos už tiesos apie D. Grybauskaitę žinojimą ir sakymą. Iškart po sausio 13-osios Seimo posėdžio prie manęs pripuolusi prezidentės gerbėja prisistačiusi signatarė V. Jasukaitytė rėžė tiesiai: „Dabar tau bus!».
Likimas man lėmė sužinoti ir tai, kas sieja Finansų ministeriją, kuriai savo laiku vadovavo D. Grybauskaitė, ir latvišką banką AS „Parex banka“. Bet tai jau kiti reikalai.
