Ir vis dėl to, kažkas ir jiems būdavo šventiškai šventa. Neišsklaidysime čia turtingo senųjų lietuvių dvasinio ir socialinio gyvenimo apeigyno. Esmė yra ši: šventa yra bendruomenės savastis, kuri išsiskleidžia šventomis apeigomis ir nacionalinėmis šventėmis. Lietuviškąją „savasties“ sąvoką filosofine tarme dar vadiname „bendruoju gėriu“, teisine - Konstitucija.
Puoselėti tai, kas sava ir yra šventa. Nelygu savasties atpažinimo lygmuo. Krikščionims savas yra Apreiškimu save dovanojęs ir žmogiškąja savastimi tapęs Dievas Kūrėjas. Žmogiškajame pasaulyje „šventa“ vadiname motiną, nes ji dovanojo žmogui gyvastį. „Šventa“ vadiname ir tautą, nes ji išpildo bendruomenišką žmogaus prigimtį ir dovanoja savivertės jausmą.
Būtent todėl ir švenčiame nacionalines šventes. Nes jos išpildo būtinus ir žmogiškąja prasme saviausius, taigi, švenčiausius dalykus.
XX amžiaus pradžioje vasario 16 dieną susitelkė lietuvių tautos žiedas, kad sutelktų lietuviams būtiną savastį. Priešų akivaizdoje, okupacijos sąlygomis tauta atliko būtiną jos gyvasties sklaidos aktą – tapti savo vertę teigiančia žmonių bendruomene. Tai reiškia, įgyti laisvę – būtiną gyvasties sklaidos sąlygą. Juk laisvė ir yra savos vertės teigimas.. Šios teigimo galia pasireiškė ir įvairaus plauko okupantams besipriešinančia karine ir politine galia; lietuviai tapo valstybe; o vasario 16 diena tapo laisvai save teigiančios tautos simboliu.
Vidurinės kartos piliečiai pamena, kad vasario 16 dieną sovietmečiu tvyrojo ypatinga dvasia. Širdyje suspurdėdavo lūkestis būti laisvu. Aišku, vergo baimė, pasitelkusi komunistinę propagandos mašiną ir KGB pajėgas, kovojo su širdyje laisvu lietuviu. Ir visgi, žiūrėk, neišvengiamai vienur ar kitur būdavo iškeliama vasario 16 d. laisvės simbolis - Trispalvė.
Pavyzdžiui, mano vidurinėje mokykloje, nepaisant budrių KGB tarnavusių mokytojų akių, tai įvykdavo beveik kiekvienais metais. Pamenu, kaip užliedavo kitos – vertingos ir savos! – tikrovės jausmas. Tai - mano Lietuva. Ir ji yra šventa.
Gera žinia ir ta, kad ši rašliava nėra kokia nusmurgusio patrioto goda. Juk dažnam šiandien kyla klausimas: ar nūdienos bunkių ir plikių Lietuvoje dar kažkam rūpi negausių patriotų puoselėjama šventa tauta savastis? Ar ta jūsų „šventa“ Lietuva nėra tik pensininkų laisvalaikio užsiėmimas? Gal tai tik mitas, kurį lengvai išsklaido Radžio žmonos paieškos šou ir visuotinis Viktoro Suvirintojo apsėdimas?
Jei žmogus ieško vertės, jis neišvengiamai susiduria su žmogaus vertės netvarumo problema. Godžiai kaupti turtai dūla; šou pasibaigė, o Radžis vis dar neįsimylėjo, Viktoras greičiausiai sės į cypę ir jo žavesys sunyks ar pasislėps kitos šventos jam savasties glėbyje. Šiame pasaulyje dalykai kinta greitai.
Bet yra tam tikri dalykai, kurie visgi išlieka. O tvarius dalykus neišvengiamai vertiname labiausiai. Juos vadiname savais ir šventais. Taip ir gimsta, po truputį, bendrabūvio vertes įsisavinančių tvarių žmonių Lietuva. Neišvengiamai, dėl Kūrėjo žmogaus prigimtyje įskiepytos tiesos.
Neišvengiamai vasario 16 dieną.
