Ketinamoje steigti Šeimos taryboje nori dirbti pora dešimčių nevyriausybinių organizacijų. Tiek jų pateikė savo siūlymus dėl atstovų. Tačiau planuojama, kad tarybą sudarys šeši valdininkai ir 12 nevyriausybininkų. Didesnė taryba sunkiai galėtų efektyviai priimti sprendimus. Jei nevyriausybinės organizacijos pagaliau susitars, Šeimos taryba veiklą pradės po keleto mėnesių.
Nevyriausybinių organizacijų atstovai turėtų teikti pasiūlymus miesto tarybai ir atsakingoms institucijoms, kaip padėti šeimoms nepatekti į socialiai remtinų šeimų grupę. Analogiškos tarybos jau dirba, arba greitai pradės dirbti, įvairiuose Lietuvos regionuose.
„Daug dėmesio kreipiame į pasekmes, o ne prevenciją. Sistema, kaip padėti remtinoms šeimoms, yra gerai išvystyta, tačiau turime itin mažai priemonių, kad ant ribos balansuojančios šeimos į tą grupę nepatektų, nes patekus tenai - vėl atsistoti ant kojų beveik neįmanoma“, - ketvirtadienį Kauno savivaldybėje susirinkusiems organizacijų atstovams tikino Socialinių mokslų daktarė Ramunė Jurkuvienė.
Pasak moters, kadangi organizacijų yra itin daug, jos turėtų nekovoti viena su kita, o draugiškai susitarti, kurios sudarys Šeimos tarybą. Susitarimo, o ne balsavimo ir konfliktų principu vėliau turėtų būti priimami ir tarybos sprendimai.
„Kur vyksta kova, būna ir laimėjęs bei pralaimėjęs. Tada neišvengiamai atsiranda nepatenkintų. To mums visai nereikia“, - konstruktyviam darbui bandė paskatinti R. Jurkuvienė.
Balansuoja ant ribos
Kad ilgą laiką nespręstų problemų netrūksta patvirtino ir Motinos ir vaiko paramos labdaros fondo valdybos narė, LSMU dėstytoja Lina Danusevičienė. Į tarybą pretenduojanti moteris tikino kasdien susidurianti su situacijomis, kai sunkiai besiverčiančioms šeimoms reikia pagalbos, tačiau suteikti jos nėra kaip.
„Įsivaizduokite situaciją, kai šeimos pajamos vos litu viršija ribą, kuri skiria nuo socialinės rizikos grupės. Tokia šeima turi verstis tik savo jėgomis, mokėti už vaikų būrelius, negauna kompensacijų, kitokios paramos. Taryba turėtų veikti taip, kad padėtų pagerinti sąlygas tokioms šeimoms ir neleistų patekti į socialiai remtinų grupę, nes kelio atgal iš tenai dažniausiai nėra“, - pasakojo trijų vaikų mama. Pašnekovės manymu, užtektų šiek tiek pakeisti požiūrį, be didelių investicijų praplėsti esamą infrastruktūrą ir taip smarkiai palengvinti sunkiai besiverčiančių kauniečių gyvenimą.
Viena rimčiausių problemų tai, kad socialiai neremtinų šeimų vaikams dauguma paslaugų yra mokamos ar visai neteikiamos. Kaip pavyzdį moteris pateikia dienos centrus. Čia laisvalaikį nemokamai leidžia socialiai remtini vaikai. O sunkiai save išlaikančių šeimų atžalos dienos centruose laisvalaikio leisti negali. Panaši situacija ir su būreliais.
„Nemokami būna piešimo ar dainavimo būreliai. Tačiau berniukams reikia krepšinio, karate, kitų vyriškų treniruočių. Visa tai – mokama. Sunkiau gyvenančios šeimos savo vaikams to leisti negali. Valstybė šeimos gerovės infrastruktūrą yra perkėlusi ant šeimos pečių“, - neabejojo L. Danusevičienė.
Prevencija, kad šeima nepatektų į socialiai remtinų šeimų sąrašą svarbi ir tuo, kad prie paramos žmonės itin greitai pripranta. Finansinę ir kompensacijų injekciją gavę kauniečiai vėl pradėti gyventi savarankiškai dažniausiai nebenori.
Tačiau nenorą skatina ir valstybė. Tėvams pradėjus dirbti - parama nenutrūksta. Remtina šeima toliau gauna tokio dydžio išmokas, kurios reikalingos išlaikyti šeimą. Tačiau paramos suma paskaičiuojama įvertinus dirbančiųjų trijų mėnesių atlygio vidurkį. Būtent tiek laiko pradėję dirbti žmonės dažnai turi verstis tik iš minimalios algos.
„Niekas nenori dirbti, nes neapsimoka. Be to, kyla klausimas, kaip gyventi, jei tuos tris mėnesius negausi jokios paramos, o tik nedidelę algą. Vaikus juk reikia maitinti ir aprengti“, - kalbėjo L. Danusevičienė.
Išeitis – bendruomenės
Lengvesnio gyvenimo galimybę kauniečių šeimoms L. Danusevičienė įžvelgia ne tik nevyriausybinių organizacijų ar savivaldybės veikloje. Moteris mano, kad realiai padėti gali tik susitelkusios bendruomenės.
Moteris prisimena istoriją, kai į „Aušta“ (motinos ir vaiko paramos-labdaros fondą) kreipėsi mama su vaiku, kurią iš buto išvarė nuomotojas. Tuomet, tiesiog skambinant organizacijos narėms ir klausinėjant, nelaimėliams greitai buvo surasta kita gyvenamoji vieta.
„Jei ji būtų nuėjusi į savivaldybę, jai būtų skyrę arba vienkartinę pašalpą, arba pasiūlę palaukti socialinio būsto. Tačiau mamai pagalbos reikėjo iškart. Tokias situacijas gali pakeisti tik žmonių bendruomeniškumas. Žinoma, kad to pasiektume, reikia daug dirbti ir įtikinėti“, - neslėpė L. Danusevičienė.
Netyla skandalai
Tai, kad valstybės parama galimai atitenka ne tiems, kuriems reikia, rodo ir šiuo metu besibylinėjančios kaunietės istorija. Skandalas kilo, kai 35 metų čigonė Rita Petravičiūtė sukėlė įtarimų mokesčių inspekcijai.
Kaip lrytas.lt rašė, niekur nedirbanti, socialines pašalpas už savo vaikus gaunanti moteris dar 2008 metais už 450 tūkstančių litų įsigijo 114 kvadratinių metrų ploto būstą E. Ožeškienės gatvėje Kaune.
Kadangi moteris nedeklaravo pajamų, į jos namus pasibeldė mokesčių inspektoriai. Jie įpareigojo sumokėti beveik 170 tūkstančių litų dydžio nuslėptą gyventojų pajamų mokestį ir delspinigius.
Nepatikėjęs R. Petravičiūtės aiškinimais Vyriausiasis administracinis teismas šių metų sausį paliko galioti Kauno apskrities mokesčių inspekcijos sprendimą, pagal kurį moteris privalo sumokėti beveik 170 tūkstančių litų mokesčių.
Be to, už neteisėtą praturtėjimą jai gresia iki ketverių metų nelaisvės, o butas gali būti konfiskuotas.
