Žmonės priprato, kad įtakingiausias žmogus pasaulyje ketvirtį amžiaus buvo Jonas Paulius II, kurio antžmogiška ir nesustabdoma energija, sudėta į tarnystę Šv. Petro įpėdinio soste, buvo išimtis, o ne taisyklė.
Mes visi pripratome prie nepavargstančio popiežiaus: Jonas Paulius II savo dienotvarkėje turėdavo iki 5000 susitikimų per metus. Tai nebuvo norma. Išrinktas jis buvo vienu jauniausiu popiežių istorijoje ir jo valdymo laikotarpis apėmė visą naujų technologijų įsigalėjimą.
Benediktas XVI, atvirkščiai, atėjo į postą būdamas jau garbaus amžiaus ir darbo reikalavimai jau buvo pasikeitę. 2005 metais pasaulis jau buvo kitas, kokio popiežiai nepatyrė nuo šv. Petro laikų.
Žinios ne kas vakarą, o kas valandą ir visą parą. Internetas paskleidžia viską akimirksniu. Sparta ir kelionių dažnumas, kurio tikisi ir reikalauja tikintieji, palyginti su senuoju, yra kaip moderni spauda, palyginti su knygų perrašinėjimu vienuolynuose.
Palyginimui: Antrasis Vatikano susirinkimas, prasidėjęs 1962 metais, buvo ruošiamas daugiau nei dvejus metus, truko dar daugiau nei trejus. Tokia sparta šiandien niekas negali dirbti, net dviejų tūkstantmečių senumo įstaiga.
Nesibaigiantis vaikų seksualinio išnaudojimo skandalas, neįtikėtina finansinė netvarka Bažnyčios finansuose (ir ypač JAV, kurios katalikai turi 60 proc. viso pasaulių katalikų turto), kaltinimai pinigų plovimu ir šių dalykų negailestingas ir nesustabdomas viešinimas visame pasaulyje, 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę – nė vienas iš pustrečio šimto popiežių per visą istoriją neturėjo rankose tokio didžiulio problemų maišo (žinoma, viduramžiais popiežiai turėjo kitų problemų suskaldytoje ir besiriejančioje Europoje, bet tai jau kita tema).
Todėl išeinantis popiežius Benediktas XVI nemelavo ir nesikuklino, kai sakė, kad jam per sunku, ir jis turi pasitraukti. Katalikų bažnyčia tapo, žvelgiant į organizacinių iššūkių mastą, viena didžiausių pasaulio tarptautinių bendrovių, kurios vadovui reikia išskirtinės energijos, sveikatos ir užsidegimo, kad galėtų suvaldyti labai girgždantį laivą. Vadovavimas Katalikų bažnyčiai tapo modernių talentų reikalaujančiu darbu.
Todėl, kai kalbama apie tai, kuris iš kardinolų sugebės šią situaciją griebti už atlapų ir bus išrinktas, daugelis mūsų net neįsivaizduoja, koks radikalus sprendimas yra tikėtinas.
Skirtingai nuo parlamento deputatų, kardinolai dažniausiai nebeatstovauja niekam, išskyrus savo įsitikinimus ir tikėjimą, ir balsuoja ne už klanus ir grupuotes. Asmeninio materialinio suinteresuotumo tame gyvenimo ir karjeros etape jau nebėra: popiežiaus sostas šiais laikais pasodina žmogų tarp neįsivaizduojamų lobių (vien Vatikano muziejuose laikomos vertybės savo kaina viršija daugelio šalių nacionalinius biudžetus), tačiau jų nei pasiliksi sau, nei perduosi, nei padovanosi.
Ką reikš radikalus balsavimas? Ir ar tai svarbu mums, jei Lietuvos dvasininko, kardinolo Audrio Juozo Bačkio niekas nemini kaip realaus kandidato? Jo nemini todėl, kad nepaisant visų garbingų savybių, A. J. Bačkis nėra laikomas vadybos galiūnu, nors ir turi nemažos administravimo patirties Vatikane.
Žinoma, kad mums tai svarbu: kaip ir visiems pasaulyje, kur dominuoja krikščionybė, antraip spėlionės apie naują popiežių nebūtų visos žiniasklaidos aptarinėjamos. Komentatoriai, kartojantys su pašaipa „kam rūpi tos vaikų pasakos“, tik patys nesuvokdami pabrėžia tikėjimo ir Bažnyčios svarbą.
Tai svarbu ne tik todėl, kad daugumą mūsų Katalikų bažnyčia pasitinka po gimimo ir išlydi į paskutinę kelionę ir yra su mumis svarbiausiais mūsų gyvenimo momentais (visi tie, kas laiko save moderniais ir skeptiškais, dažniausiai vis tiek būna su visais per krikštynas, vestuves ir laidotuves).
Tai taip pat kova dėl įtakos ir krikščioniškojo pasaulio vertybių gynyba šiais laikais, kai masinė migracija atneša į Vakarus islamą ir skirtingų tikėjimo žmonės keliauja po pasaulį ir įsikuria naujose vietose.
Tai ką gi rinks naujuoju popiežiumi? Kardinolas iš Ganos Peteris Turksonas atitinka daugelio įsivaizdavimą apie tai, kad naujas popiežius gali būti radikalus: juodaodis, noriai reiškiantis nuomonę apie AIDS, homoseksualus, išmamo pasaulio finansus. Kuo ne revoliucija? Net jo dėdė musulmonas, tai išvis gražu.
Mano supratimu, tai labai tiesmukas ir kartu primityvus supratimas. Vakarų žurnalistinis ir akademinis elitas prognozuoja pagal savo supratimą apie tai, kaip pirmasis Katalikų bažnyčios žmogus turėtų būti duoklė jų pačių kaltės jausmui prieš tai, ką jie vadina Trečiuoju pasauliu. Jie džiaugėsi, kai Barackas Obama buvo išrinktas ir perrinktas JAV prezidentu todėl, kad įsivaizdavo (tik bijojo sakyti), kad tai bus valdovų rasės dovana nuskriaustiems spalvotiesiems.
Pačiai Afrikai juodaodžio išrinkimas į tokį postą duotų labai daug džiaugsmo ir jokios naudos. Ganos atstovas Kofi Annanas buvo Jungtinių Tautų generalinis sekretorius nuo 1997 iki 2006 metų. Kai jį išrinko, Ganoje žmonės šokinėjo iš laimės. Praktinės naudos iš tautiečio, tapusio tokiu dideliu viršininku, jiems nebuvo jokios: kaip ir iki tol, jų tėvynė ir visas žemynas skurdo ir kariavo tarpusavyje.
Net ir argumentas apie tai, kad būtent skurdžiose Afrikos ir Pietų Amerikos šalyse žymiai geriau sekasi skleisti tikėjimo žodį, nei ciniškame ir negatyviame turtingųjų Vakarų pasaulyje, yra ydingas. Prieš Dievą visi lygūs, bet Bažnyčia yra ne tik tikėjimas, bet ir pinigai. Dešimt parapijiečių iš Dramblio Kaulo Kranto yra finansine prasme verti mažiau nei vienas ispanas.
Visa Afrika sudaro 15 proc. pasaulio gyventojų, tačiau čia sukuriama tik 5 proc. pasaulio turto, ir ši pesimistinė proporcija nesikeičia. Net ir parklupdyta finansų krizės Airija savo ekonomikos dydžiu yra maždaug lygi Nigerijai. Airijos Respublikoje gyvena 6,4 mln. žmonių, o Nigerijoje – 170 mln. Dvidešimt šešis kartus daugiau. Todėl Afrika ir jos gyventojai yra tik milžinas net ne ant molinių, o ant šiaudinių kojų.
Tikėtina, kad kardinolų konklava Vatikane norės geležinės valios ir drąsaus popiežiaus: panašaus, kaip Pijus XII, kuris buvo soste nuo 1939 iki 1958 metų ir buvo vertinamas prieštaringai, dar ir dėl to, kad suvokė, jog jo gimtoji Italija pokario metais buvo Šaltojo karo fronto linija. Kol JAV vykdė Marshallo planą ir padėjo toms Vakarų Europos šalims, kur buvo didžiausia komunizmo įsigalėjimo rizika, Pijus XII dėjo visas pastangas, kad prieš komunistus agituotų kiekvienoje bažnyčioje iš kiekvienos sakyklos, grasindami pragaro ugnim ir atskyrimu nuo Bažnyčios. Tai buvo prieštaringai vertinama, bet veikė ir davė rezultatų.
Šiandien Katalikų bažnyčiai iššūkiai kitokie, tačiau drąsos ir energijos reikės ne mažiau. Vienas iš manomų kandidatų – amerikietis kardinolas Timothy Dolanas, pagarsėjęs ryžtingu elgesiu, tvarkydamasis su vaikų seksualinio išnaudojimo Katalikų bažnyčiose skandalu. Gali būti, kad būtent jo šypsena ir geležinės rankos padės prikelti susilpnėjusią ir pasimetusią Bažnyčią.
Žinoma, popiežiaus rinkimų prognozės yra nedėkingas užsiėmimas. XX amžiuje net penki popiežiai, pradedant pirmuoju amžiaus popiežiumi Pijumi X ir baigiant Jonu Pauliumi II, nebuvo favoritų sąrašuose.
Kuris popiežius būtų naudingiausias Lietuvos žmonėms? Tokio Lietuvos draugo, kaip Jonas Paulius II, tikrai neturėsime. Taip pat Lietuva, jau išsivadavusi iš komunizmo, nebebus Vatikano prioritetų sąrašo viršuje.
Tačiau galima tikėtis, kad būsime matomi kaip vienas iš senojo ir turtingojo krikščioniškojo pasaulio ramsčių. Tai mums naujas uždavinys ir naujas iššūkis: pratintis, kad į mus žiūri kaip į to auksinio milijardo dalį.
