Karališkosios Kornvalio ligoninės gydytojas konsultantas A. Šimaitis emigruoti apsisprendė pajutęs, kad nebegali dirbti sistemoje, kur įsigalėjusi korupcija, o valstybės požiūris į gydytoją žeminantis. Jo pasiūlymai keisti esamą tvarką atsimušė lyg į sieną. Tačiau medikas nepraranda vilties, kad jo svetur įgyta patirtis kada nors bus reikalinga ir tėvynėje.
„Lietuviai savo tikėjimu, ryžtu ir nuosekliomis pastangomis sugriovė net Sovietų Sąjungą. Tad kodėl negali įvykti teigiamų pokyčių ir sveikatos apsaugos srityje?“ - mano A. Šimaitis.
- Sveikatos apsaugos ministras V. Andriukaitis inicijavo Sveikatos draudimo įstatymo pataisas, kuriomis būtų apribota privačių sveikatos priežiūros įstaigų veikla renkantis, kurioje vietoje ir kokias paslaugas pacientams teikti. Tai neva naudinga pacientams, nors dauguma taip nemano. Kokia jūsų nuomonė?
- Dabartiniai Sveikatos apsaugos ministerijos siūlymai – tai bandymas pritaikyti modelį, kai sveikatos apsaugos sistema finansuojama tik iš valstybės biudžeto. Toks modelis veikia Jungtinėje Karalystėje. Tačiau šioje šalyje ir valstybinės ligoninės teikia paslaugas privačiai, o privačios gydymo įstaigos jau aštuonerius metus gali sudaryti sutartis su, mūsų atveju, Valstybine ligonių kasa ir teikti pagalbą už valstybės patvirtintus įkainius.
Paciento teisė pasirinkti Anglijoje įgyvendinama pasitelkus kompiuterinę paciento registracijos sistemą. Apžiūrėjęs pacientą, šeimos gydytojas privalo jam pasiūlyti penkis variantus, kur pacientas galėtų gauti jam reikalingo specialisto (tarkime, neurologo ar kardiologo) konsultaciją. Keturi iš jų turi būti valstybinių įstaigų atstovai ir vienas iš privačios įstaigos, kuri teikia paslaugas valstybės patvirtintais įkainiais. Visa pirminė sveikatos priežiūra Jungtinėje Karalystėje veikia kaip savarankiškos privačios šeimos gydytojų įmonės.
V. Andriukaičio siūlomą kelią Nyderlandai išbandė dar 1990-aisiais. Vyriausybė ėmėsi griežto biudžeto reguliavimo ir centralizuotos gydymo įstaigų kontrolės. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad tokia sistema neefektyvi: pacientų eilės gerokai padidėjo, rezultatai suprastėjo. Olandai buvo priversti pereiti prie kitokios tvarkos – visos šalies ligonių kasos tapo privačios, o valstybinės ir privačios gydymo įstaigos – vienos sistemos dalimi. Tam, kad privačios įstaigos nenusigriebtų visos „grietinėlės“, jos akylai prižiūrimos.
- Siūloma nebeleisti gydytojams dirbti ir valstybinėje, ir privačioje įstaigoje, jie turėtų pasirinkti vieną iš jų. Kaip vertinate šį siūlymą?
- Kai tokią tvarką buvo bandoma pritaikyti Anglijoje, gydytojai kreipėsi į Konkurencijos tarybą. Taryba padarė išvadą, kad valstybinės ligoninės neturi teisės uždrausti gydytojams jų laisvu laiku dirbti kitoje įstaigoje. Vienas iš gydytojų konsultantų savo ligoninę padavė į teismą, nes jo viršininkas apkaltino jį, kad dirbdamas ir kitoje įstaigoje jis neva pažeidžia ištikimybės savo darbdaviui principą. Teismas atmetė šį kaltinimą argumentuodamas, kad aukštos kvalifikacijos specialistui, kuris teikia paslaugas pacientams, jiems tarnauja, negalima taikyti ištikimybės savo darbdaviui pažeidimo principo. Toks aukštos kvalifikacijos specialisto veiklos ribojimas, teismo manymu, nesąžiningas.
- Esate ne kartą viešai išsakęs savo kritišką požiūrį į Lietuvos sveikatos priežiūros politiką, kad tarp to, kas deklaruojama, ir to, kas realiai daroma, yra didžiulė praraja. Ar medikų bendruomenės nusivylimas nuolatinėmis reformomis, kurios neduoda apčiuopiamų rezultatų, jūsų manymu, lemia jų emigraciją?
- Norint pakeisti šią situaciją reikia imtis nuoseklių, bet kartu radikalių pokyčių. Vienas svarbiausių žingsnių – aiškiai apibrėžti gydytojo ir slaugytojo vaidmenį bei funkcijas. Daugelyje šalių slaugytojams suteikiama kur kas daugiau atsakomybės, nei vien nešioti ligoniams vaistus ir maistą. Būtina keisti ir rezidentų rengimo tvarką. Viso to neįmanoma įgyvendinti keliomis įstatymo pataisomis, tačiau galima vykdyti vadinamuosius pilotinius projektus, pritaikyti naujus darbo principus kurioje vienoje vietoje, o vėliau – ir visoje šalyje. Tik savo akimis pamatę, kad galima gyventi ir dirbti kitaip, tuo pradės tikėti gydytojai, o galiausiai ir visuomenė. Tačiau pirmiausia reikia aukščiausios valdžios pritarimo ir palaikymo.
Tai sunkus ir ilgas kelias, tačiau turime gerų pavyzdžių. Vienas naujausių - sėkminga Portugalijos pirminės sveikatos priežiūros įstaigų reforma. Portugalams pavyko pakeisti esminius ir giliai įsišaknijusius elgsenos bei kultūros stereotipus. Iniciatyvos imtis pokyčių ėmėsi gana nedidelė grupė žmonių, jie sulaukė vyriausybės palaikymo. Portugalijos pritaikytas modelis labai palankiai vertinamas ir dažnai pristatomas tarptautinėse konferencijose.
- Prieš porą metų Lietuvoje pristatėte savo sveikatos priežiūros sistemos reformos modelį, pavadintą „Vertybėmis pagrįsta reforma“, kurios vienas esminių siūlymų – padalinti Lietuvą į tris lygiaverčius regionus. Šalyje būtų nebe du didieji gydymo centrai (Vilniaus ir Kauno), bet trys. Taip tolygiai būtų paskirstomas valstybės finansavimas tarp regionų, o sveikatos priežiūros paslaugos būtų vienodai priimtinos visiems. Tačiau jūsų siūlymai susidūrė su rimtu pasipriešinimu.
– Pastaruoju metu viešuosiuose debatuose dažnai yra cituojama Lietuvos Respublikos Konstitucija. Tačiau ne mažiau svarbus ir 2006 metais Liuksemburge patvirtintas Europos Tarybos dokumentas „Tarybos išvados dėl ES sveikatos apsaugos sistemų bendrųjų vertybių ir principų“. Šį dokumentą pasirašė ir Lietuva. Jame teigiama, kad valstybės narės, vykdydamos sveikatos apsaugos reformas ir pokyčius, privalo laikytis keturių pagrindinių principų: lygybės, solidarumo, prieinamumo prie aukšto lygio paslaugų ir universalumo. Ar įmanoma kurti Nacionalinę sveikatos priežiūros sistemą pagal šiuos principus, jei kas penktam Lietuvos gyventojui pasiekti universiteto centrus Vilniuje ir Kaune labai sunku? Tuo labiau, kad Klaipėdoje jau dabar yra susidariusios visos prielaidos steigti universiteto ligoninę. Tam reikia tik dviejų nedidelių įstatymų pataisų.
Šiuo metu Klaipėdoje veikia net trys suaugusiųjų ligoninės, kurios gerokai dubliuoja viena kitos veiklą. Taip pat yra ir Klaipėdos vaikų ligoninė. Tiek ligoninių, o tuo labiau tiek lovų nei Klaipėdai, nei Vakarų Lietuvai tikrai nereikia. Siūlyčiau visas šias keturias ligonines sujungti į vieną didelę ligoninę-centrą ir pavadinti Vakarų Lietuvos universiteto ligonine.
Tačiau steigti tokį darinį prasminga tik tuo atveju, jeigu šiame centre būtų pritaikyti nauji valdymo metodai, keičiama dabar galiojanti struktūra, jaunieji gydytojai būtų rengiami pagal europinius standartus, o slaugytojų funkcijos būtų išplėstos. Vėliau šį modelį būtų galima pritaikyti ir kituose šalies regionuose.
Pasipriešinimas naujoms idėjoms yra natūralus dalykas. Lietuviai savo tikėjimu, ryžtu ir nuosekliomis pastangomis sugriovė net Sovietų Sąjungą. Tad kodėl negali įvykti teigiamų pokyčių ir sveikatos apsaugos srityje?
- 2012 metų liepos 1 dieną įsigaliojo Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pataisos, pagal kurias ligoninių ir kitų sveikatos priežiūros įstaigų vadovai į darbą priimami viešo konkurso būdu penkerių metų kadencijai. Pataisas inicijavusi prezidentė įsitikinusi, kad tai sveikatos priežiūros sistemą padės išjudinti iš ją apėmusio sąstingio ir užtikrins efektyvesnį gydymo įstaigų valdymą. Ar su tuo sutinkate?
- Manau, kad to tikrai neužteks ir vargu ar tai kaip nors pakeis susiklosčiusią padėtį. Pritariu V. Andriukaičiui, kad visos ligoninės turi būti Nacionalinės sveikatos apsaugos sistemos dalimi. Tos sistemos dalimi gali tapti ir privačios įstaigos, teikiančios valstybės finansuojamas paslaugas. Tačiau reikia sukurti aiškų ir skaidrų mechanizmą, kaip turėtų būti prižiūrima ir kontroliuojama privačių įstaigų veikla. Kontroliuojamos turi būti ir valstybinės ligoninės. Jos neturėtų būti pavaldžios nei ministerijai, nei savivaldybėms, o veikti savarankiškai. Kad būtų užkirstas kelias tolesniam nebaudžiamam įstaigų vadovų piktnaudžiavimui įtaka ir tarnybine padėtimi, reikia pakeisti ligoninių valdymo modelį. Už visą įstaigos veiklą turėtų būti atsakinga atsakinga valdyba (taryba), kurią rinktų ligoninės darbuotojai, o joje dalyvautų ir pacientų organizacijų atstovai. Vadovas būtų atskaitingas valdybai, o ši turėtų visas galias skirti ir nušalinti vadovą. Dirbant pagal tokį modelį korupcinių sandėrių Lietuvoje gerokai sumažėtų. Gabūs ir talentingi vadovai galėtų vadovauti bet kokį laikotarpį.
- Ar tai, kad jūsų idėjos Lietuvos valdžios nebuvo teigiamai sutiktos, atgrasė nuo minties kada nors grįžti dirbti į Lietuvą?
- Jei turėčiau galimybę dalyvauti iš esmės keičiant sveikatos apsaugos sistemą, prisidėti įgyvendinant reformas, grįžčiau šiandien pat. Kitaip grįžti nėra jokios prasmės.
