Tačiau šį kartą Lenkijos prezidentui vykstant į Vilnių turbūt teko nuslopinti ir ambicijas. Juk tarpvalstybinių santykių tradicija gyva tol, kol jos laikosi abi šalys, o Lietuva pernai ją pamynė.
Prezidentė D. Grybauskaitė pernai lapkritį atsisakė vykti į Varšuvą Lenkijai minint savo Nepriklausomybės šventę, aiškindama, kad ji neva labai užsiėmusi Vyriausybės sudarymu.
Bet toks aiškinimas buvo tik figos lapelis. Vienos dienos vizitas tikrai negalėjo pakenkti net kelias savaites trukusiai valdžios dėlionei. Juo labiau kad D. Grybauskaitė dar ir pareiškė, jog geriau daryti pauzę santykiuose su Lenkija nei pabandyti taisyti tai, kas nepataisoma.
Netrukus Prezidentūra pakomentavo, jog šalies vadovė – išimtinai už aukščiausio lygio ceremoninių susitikimų, o ne dalykinių ryšių pauzę. Bet tai galėjo būti suprasta kaip dar vienas nepagarbus gestas.
Juk ceremoniniai susitikimai turi simbolinę reikšmę ir jų atsisakydama valstybė siunčia signalą, kad yra taip nepatenkinta savo partneriu, jog net nenori rodyti jam pagarbos ženklų.
Reikia pripažinti, jog prezidentas B. Komorowskis parodė valstybinę išmintį neatsakydamas D. Grybauskaitei tuo pačiu ir nepareikšdamas, kad jo darbotvarkė apkrauta svarbesniais reikalais, tad jis negali gaišti laiko ceremoniniam susitikimui Vilniuje.
Kita vertus, Lenkijos vadovas pabrėžė, kad vyksta į Vilnių, kai valdžios kaita Lietuvoje sukūrė tinkamiausias sąlygas ryžtingai gerinti šalių santykius, kitaip sakant, leido suprasti, jog ne metas kreipti dėmesį į ankstesnius D. Grybauskaitės demaršus.
Šiomis aplinkybėmis prezidento B. Komorowskio vizitas į Lietuvą Vasario 16-osios proga peržengė grynai ceremoninės diplomatijos rėmus.
Lenkijos vadovas Vilniuje padarė ir šalių santykiams svarbių pareiškimų. Jis pripažino, kad Varšuva laiko dideliu laimėjimu tai, jog Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) tapo valdančiosios koalicijos nare.
Šią Lietuvos lenkų sėkmę politikas pavadino ir Lenkijos sėkme, kuri sukuria dirvą „gilesniam bendradarbiavimui tarp valstybių ir etninių bendruomenių, o lenkų mažuma Lietuvoje įgis galimybę geriau rūpintis savo interesais”.
Susitikęs su Lietuvos lenkais B. Komorowskis kalbėjo: „Iškovojote ne tik sėkmę sau. Taip pat iškovojote galimybę kurti gerus Lenkijos ir Lietuvos santykius valstybiniu lygiu.”
Tokie pareiškimai smarkiai kertasi su LLRA lyderio V. Tomaševskio grasinimais trauktis iš valdančiosios koalicijos. Tad Lenkijos vadovas netiesiogiai perspėjo LLRA, kad toks jos žingsnis smarkiai nuviltų Varšuvą.
Po šių perspėjimų sumažėjo tikimybė, jog V. Tomaševskis šiuo metu išves LLRA iš valdančiosios koalicijos ir taip suduos skaudų smūgį Varšuvos ir Vilniaus pastangoms gerinti santykius.
Ko gero, ir pats V. Tomaševskis suvokė, kad su tokiais grasinimais prašovė pro šalį. Žinoma, jis nepripažins, kad padarė šiurkščią politinę klaidą, bet jo retorika sušvelnėjo, jis ėmė teisintis.
Vis dėlto vertos dėmesio ir priežastys, paskatinusios minėtą politiką griebtis savotiško valdančiosios koalicijos partnerių šantažo, nors dabartinė valdžia gali išsiversti ir be LLRA balsų Seime.
Galima įtarti, kad V. Tomaševskio ir kitų LLRA veikėjų nedžiugina draugiškas Vilniaus ir Varšuvos dialogo tonas, nes jų interesus labiau atitinka šalių santykius temdanti įtampa.
Artėjant naujiems Europos Parlamento rinkimams V. Tomaševskis gal ir dėl būsimo patogaus europarlamentaro gyvenimo šliūkštelėjo žibalo į ėmusį gesti lietuvių ir lenkų nesantaikos laužą, taip siekdamas sutelkti savo rinkėjus.
Aišku, iš Lietuvos ir Lenkijos politinio dialogo darbotvarkės niekur nedings LLRA pastangomis į svarbių problemų lygį pakylėti lenkų tautinės mažumos reikalavimai įteisinti pavardžių ir vietovardžių rašybą lenkiškai, keisti valstybinės kalbos egzamino tvarką jų mokyklose.
Apie tai kalbėjo ir Lenkijos prezidentas, palinkėjęs savo tautiečiams stiprybės ir išminties išsaugant lenkybę, taip pat pabrėžęs, kad net menkiausiu lygiu neturėtų būti mažinamos tiek Lietuvos lenkų, tiek Lenkijos lietuvių tautinės saviraiškos galimybės.
Taigi B. Komorowskis ir savo tautiečius ragino nekaitinti santykių su Lietuva, ir mūsų šaliai priminė, kad sutarimas su lenkų tautine mažuma – būtina valstybių gerų santykių sąlyga.
Vadinasi, Lietuvai teks ilgai neatidėliojant spręsti lenkų tautinės mažumos keliamas problemas, antraip dialogas su Varšuva vėl ims strigti. Tiesa, šį kartą Lenkijos vadovo retorika buvo nukreipta ne į tai, kas skiria, o kas vienija mūsų tautas.
Galantiški B. Komorowskio žodžiai, kad jis kilęs iš Aukštaitijos, o jo širdis – vilnietiška ir kad 1863 metų sukilimo dienomis buvo dainuojama „lenkai neprapuolė, kol žemaičiai gyvi” rodo, jog Varšuva nori pamaloninti Vilnių, bet dialogo sąlygų nekeis.
