Pagal įstatymus, žmonės per 20 darbo dienų galės atsiimti savo indėlius, tačiau Lietuvos bankas tikisi, kad to nereikės ir žmonių pinigai pateks į Šiaulių banką.
Tikimasi, kad derybos su Šiaulių banku truks apie savaitę. Jos turėtų prasidėti jau antradienį. Iki to laiko Ūkio bankas negalės vykdyti jokių operacijų, visi pinigai liks įšaldyti.
Jei derybos nepavyks, Lietuvos banko valdybai teks vėl laužyti galvas ir spręsti Ūkio banko likimą.
Pasak laikinojo Ūkio banko administratoriaus Adomo Ąžuolo Audicko, šiandien pasirinktas pigiausias variantas. Jei derybos su Šiaulių banku pavyks, jis perims indėlininkų pinigus, gerą turtą ir įsipareigojimus vykdančius klientus.
Tačiau, pasak Lietuvos banko atstovų, taip vadinamo gerojo turto yra mažiau nei indėlininkų pinigų ir kitų įsipareigojimų, todėl valstybės įmonei „Indėlių ir paskolų draudimas“ laikinai teks įnešti savo įnašą – vidutiniškai apie 800 mln. litų.
Pasirinko pigiausią alternatyvą
Laikinojo Ūkio banko administratoriaus skaičiavimu, šiuo metu Ūkio banko įsipareigojimai turtą viršija apie 1,1 mlrd. litų.
Lietuvos banko valdyba, spręsdama Ūkio banko likimą, rinkosi iš keturių galimų variantų.
Galimybė tęsti banko veiklą, įnešant 1,1 mlrd. litų buvo atmesta, nes mažai tikėtina, kad kas nors ryžtųsi tai padaryti, o valstybei tai padaryti būtų labai brangu ir techniškai sudėtinga.
Banko bankroto galimybė taip pat buvo atmesta, nes šis variantas valstybei būtų kainavęs brangiau. Draustų indėlių suma sudaro 2,7 mlrd. litų. Be to, mažai tikėtina, kad indėlius apdraudusi įmonė atgautų visus pinigus.
„Bankroto atveju, Ūkio banko turimo turto vertė dar labiau kristų“, – paaiškino A. Audickas.
Siūlymas atskirti gerąją Ūkio banko dalį ir po poros metų ją, kaip reikalauja įstatymai, parduoti buvo atmestas, nes Lietuvos bankas nesitiki, kad ją taip greitai kas nors nupirks. A. Audicko skaičiavimu, net ir įkūrus naują banką iš gerosios Ūkio banko dalies jis mažiausiai šešerius metus dirbtų nuostolingai. Vargu, ar kas norėtų pirkti nuostolingai dirbantį banką.
Todėl buvo pasirinktas valstybei naudingiausias variantas – derėtis su Šiaulių banku, kad šis perimtų gerąją Ūkio banko dalį, o blogajai banko daliai bus skelbiamas bankrotas.
„Turto ir įsipareigojimų iškėlimas į Lietuvoje veikiantį banką yra pati pigiausia alternatyva ir ji yra įgyvendinama, nes yra vienas potencialus bankas, kuris rimtai domisi turto ir įsipareigojimų perkėlimu. Dėl to Lietuvos bankas ir pasirinko šią alternatyvą“, – kalbėjo A. Audickas.
Derybos pateks į Lietuvos istoriją
Norą derėtis dėl gerosios Ūkio banko dalies buvo pareiškę dar trys bankai, tačiau du iš jų vėliau atsiėmė savo ketinimus, o vieno norai netiko centriniam bankui. Šis neįvardijamas bankas siekė tik kai kurių dukterinių Ūkio banko įmonių.
„Derybinės pozicijos yra neblogos, bet situacija nėra paprasta. Tokio pobūdžio derybos yra pirmos Lietuvos istorijoje, bet pasaulinėje praktikoje tai nėra kažkas naujo“, – sakė Lietuvos banko valdybos pirmininkas V. Vasiliauskas.
Po valdybos posėdžio vykusioje spaudos konferencijoje taip pat buvo atskleistos kai kurios Lietuvos banko ir pagrindinio Ūkio banko akcininko Vladimiro Romanovo derybų detalės. Intensyvūs pokalbiai dėl banko gelbėjimo vyko apie metus.
Per tą laiką Lietuvos bankas įsitikino, jog V. Romanovui nepavyks surinkti pinigų banko gelbėjimui. Iš pradžių jo buvo prašoma grąžinti paimtas paskolas. To nepadarius, gimė antras planas – V. Romanovas turėjo įkeisti bankui visą savo įmonių turtą. Tačiau jis tik iš dalies vykdė, o kartais tik imitavo Lietuvos banko nurodymus. Verslininkas turėjo įkeisti turtą Maskvoje, Lietuvoje, Škotijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, kur V. Romanovui priklauso molžemio kasyklos.
„Keitėsi skaičiai popieriuje, o realiai turtas nebuvo grąžinamas“, – sakė Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktorius Vytautas Valvonis.
Taip pat atskleista, jog banko balanse įkeistas turtas buvo apskaitomas ne realia, o išpūsta verte. Kaip pavyzdį Lietuvos bankas nurodė miško masyvą, kuris iš pradžių buvo įvertintas 60 mln. litų, po to – 4 mln. litų, o dabar – 0,9 mln. litų.
Pakenkė pats V.Romanovas
Anot Lietuvos banko, derybas su V. Romanovu teko nutraukti, kai į viešumą pradėjo lįsti V. Romanovo asmeninės finansinės bėdos. Tai, kad Ūkio bankas turi problemų tapo vieša paslaptimi. Prabilus apie Žalgirio skolas, banko indėlininkai pradėjo masiškai atsiiminėti pinigus.
Daugiausiai žalos Ūkio bankui pridarė taip pat V.Romanovas. Maždaug 1,5 mlrd. litų siekiančios paskolos, dėl kurių grąžinimo kyla problemų, yra susijusios su V. Romanovo valdomomis įmonėmis Lietuvoje, Škotijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje ir kitose valstybėse.
Bankroto nenorėjo
Šįryt premjeras Algirdas Butkevičius po susitikimo su Lietuvos banko vadovu išreiškė norą, kad Ūkio bankas tęstų veiklą ir būtų atidarytas kuo greičiau, gal net ir kitą savaitę. Paklausus, ar tokia galimybė įmanoma, premjeras atsakė taip: „Bus privaloma, kad būtų įmanoma“.
Portalo lrytas.lt neoficialiai kalbinti ministrų kabineto nariai, išklausę V. Vasiliausko pateiktą informaciją, teigė, kad bankrutuoti Ūkio bankui neturėtų būti leista. Esą toks Ūkio banko likimas valstybei kainuotų brangiausiai, nes reikėtų išmokėti kompensacijas banko indėlininkams.
Bankroto atveju apie 200 tūkst. banko indėlininkų reikėtų išmokėti daugiau kaip pustrečio milijardo litų. Valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“, kurios kasa buvo ištuštinta po „Snoro“ bankroto, tokių pinigų neturi, todėl valstybė šiuos pinigus turėtų skolintis.
Pagal įstatymus, bankroto atvejai indėliai žmonėms ir įmonėms turi būti grąžinti per 20 darbo dienų. Šis terminas dar gali būti pratęstas, bet ne ilgiau kaip 10 dienų.
V. Vasiliauskas teigia, kad Vyriausybė nedarė įtakos Lietuvos banko valdybos sprendimui.
Ūkio banko veikla buvo sustabdyta praėjusį antradienį įvertinus rizikingas pastarųjų metų Ūkio banko veiklos tendencijas, bankui žalingus akcininkų veiksmus, priežiūros institucijos nurodymų nevykdymą ir dėl to kylančią grėsmę stabiliai ir patikimai banko veiklai.
