L. Linkevičių auklėja visi, kas netingi. Ypač netingi tie, kurie praleido progą laiku viešai ir garsiai atsiprašyti. Geriausias metas buvo tada, kai Lietuvoje viešėjusiam Lenkijos prezidentui Lechui Kaczynskiui tarsi šlapiu skuduru per veidą trenkė vis dar Vilnių nuo lenkų vaduojantys šiaudiniai patriotai.
Smolensko katastrofoje žuvęs Lenkijos prezidentas ir jo komanda jau niekad nepasakys, ar Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė bent kiek apgailestavo, kad valdančiojoje koalicijoje tuomet buvę Gintaro Songailos tautininkai, užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis ir kiti radikalų pataikūnai sugriovė viltis stiprinti bendrais tikslais ir bendromis europietiškomis vertybėmis grįstus santykius.
Lietuvos Seimo nariai, o ne užsimaskavę rusų agentai tuomet į keblią padėtį įstūmė Vyriausybės vadovą Andrių Kubilių, prezidentę ir valstybės interesus ginti privalančią Lietuvos diplomatiją. Kaip ginti, jei nė vienas sveiko proto žmogus demokratiniame pasaulyje nesupranta, kodėl Lietuvos valdžia užsispyrusi neleidžia savo piliečiui lenkui rašyti savo pavardės taip, kaip kadaise rašė jo seneliai ir proseneliai, nors tokią teisę Lenkijos lietuviai turi jau seniai?
Būtent dėl tokių užsispyrėlių kaltės ima atrodyti, kad Lietuva - ne Europos Sąjungos narė, o stalininėje sistemoje užsikonservavusi respublika, tik išvertusi didžiarusiškąjį šovinizmą į „mažalietuvišką“ pasipūtimą. Atrodo, tarsi mes per ilgus totalitarinės priespaudos dešimtmečius paveldėjome visus sovietizuotos rusų tautos sindromus, įpročius ir neišgydomas traumas. Vienas jų – viršininkas visada teisus, nes viršininkas niekada neklysta. Atsiprašinėja kitų tik kvailys ir tik tol, kol jis dar ne viršininkas.
Turbūt geriausiai tokio sužaloto mąstymo apraiškas pademonstravo vienas politikos apžvalgininkas per televiziją transliuotoje „Tautos aikštėje“. Po jo išvados, esą mažuma (šiuo atveju – tautinė) privalo paklusti daugumai, turbūt nebėra ką pridurti. Na, nebent buvusio užsienio reikalų ministro A. Ažubalio paskelbtą sensaciją iš tarsi ribotam naudojimui skirtų klasifikuotų pažymų, esą Lietuvos Seimo rinkimus „koordinavo“ dvi ambasados – Lenkijos ir Rusijos.
Kodėl buvęs diplomatijos šefas, užuot pasinaudojęs proga viešai atsiprašyti dėl nevykusios politikos, paskelbė tokią sensaciją? Kodėl ryžosi diskredituoti save, kaip diplomatą? Kodėl pakišo koją Lietuvos valstybės saugumui, išviešindamas VSD pastangas (tikras ar tariamas?) sekti Lietuvos politinių partijų ir užsienio ambasadų veiklą per Seimo rinkimų kampaniją?
Negi vienu smegenų pusrutuliu tebemąstantys Lietuvos valdžios atstovai į priešus įrašė ne tik Rusiją, bet ir Lenkiją? Gal dar įrašė ir JAV, nes Barackas Obama ne tik neatsiprašė dėl tariamų CŽV kalėjimų Lietuvoje, kuriuos kartu su Rusijos propagandistais ir žvalgyba taip atkakliai stengėsi surasti aršiausi konservatoriai su savo patikimu asmeniu - Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku Algimantu Matulevičiumi priešakyje?
Tačiau gali atsitikti taip, kad užsienio reikalų ministrui L. Linkevičiui teks dar kartą atsiprašyti už eilinį Ažubalio ar kokio kito veikėjo akibrokštą. Juk Seimo nariu tapęs ministras dabar, jei tik nori, gali skelbti karą visam pasauliui. Abejoju, ar Lietuvai pavyktų tą karą laimėti, tačiau opozicinių partijų veikla jau seniai vykdoma pagal Mao mėgtą tezę „kuo kitiems blogiau, tuo man geriau“.
Bandymai sužibėti kalant prie sienos tikrus ar tariamus priešus – seniai nuvalkiota, nors vis dar veiksminga politinė technologija. Žvalgantis į Rytus, nesunku pastebėti, kad nusmukusius savo reitingus šalies viduje V. Putinas ir jo klika taip pat siekia padidinti gaivindama rusiškąjį didžiavalstybinį šovinizmą. Aukštosios stačiatikių hierarchijos propaguojamos, „Rusų maršų“ dalyvių skanduojamos slavų vienybės idėjos pajungiamos sukelti nuvargintai liaudžiai viltį, kad galima restauruoti senąją imperiją nauju Eurazijos Sąjungos pavadinimu.
Tai turbūt didžiausia „naujiena“ atnaujintoje Rusijos užsienio politikos doktrinoje, kurią vasario 15 dieną Rusijos Saugumo tarybos nariams ir plačiajai visuomenei iškilmingai pristatė pats prezidentas Putinas. Gaila, Lietuvoje ne tik bijoma, bet ir nesugebama suformuluoti šiuolaikinės Lietuvos valstybės – ne tik užsienio, bet ir vidaus politikos, atspindinčios Lietuvos interesus šiuolaikiniame pasaulyje. Gal todėl politikoje vis grįžtame ten, iš kur neseniai išėjome, vis nuo kažko „ginamės“, surandam vis naujų priešų, tik niekaip nesugebam susirasti nuoširdžių draugų. Todėl ir belieka užsidaryti savo kieme, pasipūtėliškai atsukus nugaras (nesinori rašyti – plikus užpakalius) visiems kitiems.
Šūkiai „Rusija - rusams“, kaip ir „Lietuva - lietuviams“ yra to paties totalitarinio mąstymo išraiška. Galima pajuokauti, kad Lietuvos ir Rusijos nacionalistinio gaivalo idėjinę bendrystę puikiai atspindi Šiaulių „murzininkų“ vadeivos ir Rusijos grafaitės santuoka.
Bet visiškai nejuokinga, kai Vasario 16-ąją Kaune jau nepriklausomoje Lietuvoje užaugęs jaunimas tarsi ikoną neša net ne Vasario 16-osios Akto signatarų portretus, o okupacinės nacių valdžios nurodymus „legalizavusios“ Laikinosios Lietuvos Vyriausybės vaduko portretą. Mat skirtingai nuo galingų kaimynų, vietiniai mėgdžiotojai, net imituodami neonacių ritualus, nekelia grėsmės jokiai užsienio valstybei. Net tada, kai kvailokas mažalietuviškas pasipūtimas užvaldo kai kurias valdžios galvas ir joms paklūstančią minią, Lietuva ima kelti grėsmę ne kitiems, o tik sau pačiai.
Būtų gerai, kad merginas tautiniais rūbais, nešusias savo herojaus portretą, nepadailintos Lietuvos istorijos ir demokratijos abėcėlės bei elementarios pagarbos net svetimam žmogui mokytų ne Efraimas Zuroffas, ES komisarai ir parlamentarai, ne JAV ar kitų užsienio šalių piliečiai, o tėvai ir mokytojai.
Būtų labai gerai, jei politikai, nesugebantys pasiūlyti savo Tautai nieko pozityvaus, baigtų parazituoti, prisisiurbę prie sunkiai gyjančių istorijos žaizdų ir baigtų manipuliuoti patriotiniais žmonių jausmais. Gal tada bent ateityje nebereiktų atsiprašinėti nei Lietuvos ministrams, nei prezidentams.
