Karčią piliulę pernai turėjo praryti Utenos rajono žemdirbiai: Leliūnų ir Užpalių iš valstybės nuomojamą žemę – keletą šimtų hektarų – paslapčia perėmė jaunojo ūkininko vardu prisidengęs vilnietis.
Norėdami pratęsti valstybei priklausiusių sklypų nuomos sutartis, žmonės sužinojo, kad nuomotis nebėra ko. Užtat žemė liko nedirbama.
Jaunieji ūkininkai turi pirmenybę į valstybinę žemę.
Gauti tokio ūkininko vardą nėra sudėtinga.
Kad juo taptum, pakanka turėti vieną kitą hektarą savo žemės, įveisti, pavyzdžiui, sodą.
Tuomet galima plėsti valdas, net jei žemės sklypų išsinuomoti tenka ieškoti visoje Lietuvoje.
Gyvena lyg ant adatų
„Tai – absurdas”, – atsiduso Ukmergės rajone, Taujėnų seniūnijoje, 80 hektarų žemės dirbusi Genutė Kaziūnienė.
Ji krūpčioja nuo kiekvieno telefono skambučio: bijo sulaukti žinios, kad galutinai prarado 50 hektarų žemės, kurioje javus sėjo jau 22 metus.
„1991-aisiais mano tėvas Eimutis Vaičiūnas gavo 50 hektarų žemės. Sukūriau šeimą, likau namuose. Dirbau kartu su tėvu ir mūsų pačių, ir tą iš valstybės nuomojamą žemę”, – pasakojo G. Kaziūnienė.
Ūkis buvo registruotas E. Vaičiūno vardu. 2010-aisiais jis surašė įgaliojimą dukrai rūpintis nuoma ir parengti žemės pirkimo dokumentus.
„Ukmergės rajono žemėtvarkininkai paaiškino, kad tuomet, kai nusipirksime tuos 50 hektarų valstybės žemės, tėvas galės perrašyti man ūkį.
Jei kas nors iki to laiko nutiktų, yra įgaliojimas, tad aš viską paveldėsiu.
Net nesuabejojau patarimais. Jei ką nors būčiau įtarusi, savo vardu būčiau pasirašiusi nuomos sutartis”, – pasakojo G. Kaziūnienė.
Neteko teisės nusipirkti
Ji pradėjo tvarkyti dokumentus: parengė sklypų planą, užsakė geodezinius matavimus. Už tai sumokėjusi apie 7 tūkst. litų, pernai moteris pateikė žemėtvarkininkams prašymą parduoti valstybinę žemę.
Teliko sudaryti sutartį. Bet, nelaimė, pernai spalį, nespėjęs to padaryti, E.Vaičiūnas žuvo.
Kai G. Kaziūnienė pravėrė Ukmergės žemėtvarkos skyriaus duris, sužinojo, kad nusipirkti tiek metų dirbtos žemės ji nebeturi teisės – ji jau pateko į laisvos valstybinės žemės fondą.
„Dvi dešimtis metų dirbau žemę, ir staiga – viskas. Bet kurią akimirką galiu jos netekti. Žemgrobiai tik ir telaukia, kad kur nors atsirastų laisvos valstybinės žemės”, – nuoskaudų neslėpė moteris.
Jaunimui – pirmenybė
„Mūsų krašte ne kartą ūkininkų įdirbtą iš valstybės nuomojamą žemę nukniaukė kiti.
Visuose rajonuose apstu tokių atvejų.
Neretai ir lietuviškas pavydas suveikia, kai vienų žmonių iš šabakštynų išlaisvinto sklypo užsimano kiti”, – pasakojo Pakruojo ūkininkų vadovas Alvydas Vasiliauskas.
Būtent jaunieji ūkininkai iš valstybinės žemės išstumia senuosius. Jie renka valstybinės žemės lopus nuomai visoje Lietuvoje nė nelaukdami, kol juose javus sėję žmonės atsitokės.
„Saugiklių yra, bet jų per mažai. Nenormalu, kad iš žemdirbio, kuris deklaruoja ir dirba žemę, pasibaigus metų sutarčiai ją gali atimti bet koks besikuriantis ūkininkas”, – sakė A. Vasiliauskas.
Jam nuostabą kelia ir tai, kad net po 20 žemės reformos metų dar atsiranda žmonių, norinčių susigrąžinti žemę. Ji atriekiama iš ūkininkų nuomojamų laukų.
„Ta žemė seniai būtų apėjusi mišku, jei ne žemdirbių darbštumas. Kai jie ją išpuoselėja, ir kiti užsimano.
Manyčiau, jeigu žmogus dvidešimt metų miegojo, tepriklauso jam kompensacija, o ne pati žemė”, – svarstė prieniškis.
Jo nuomone, ateitis irgi miglota. Jau pora metų, kai naujos žemės pirkimo ir pardavimo sutartys nesudaromos. Bet kitąmet šis procesas bus atgaivintas.
Savavališkai užgrobė?
Šių metų pradžioje įvertinus ūkininkų pateiktas pievų ir žemės ūkio naudmenų deklaracijas, iš maišo išlindo dar viena yla – paaiškėjo, kad apie porą tūkstančių žemdirbių pernai deklaravo naudmenas, esančias laisvoje valstybinėje žemėje.
Tačiau ūkininkams arba žemės ūkio bendrovėms nebuvo suteikta teisė ja naudotis: jie ją dirbo savavališkai ir taip išvengė ne tik nuomos, bet ir žemės mokesčio.
Nacionalinės žemės tarnybos požiūriu, tai – savavališkas žemės užgrobimas. Tačiau žemdirbių net neketinama bausti.
Tarnybos padaliniams regionuose tiesiog reikės sudaryti su jais žemės nuomos sutartis.
Pretendentų – daugiau nei sklypų
Vitas Lopinys
Nacionalinės žemės tarnybos direktorius
„Šiemet tarnyba turi baigti žemės pardavimo procesą: įvertinti 30 tūkst. prašymų, kuriuos pretendentai į valstybinę žemę pateikė iki 2011-ųjų rugpjūčio 24-osios, ir atlikti Laisvos valstybinės žemės fondo reviziją.
Tokių prašymų buvo gauta apie 30 tūkst. Maždaug pusė jų jau persvarstyti. Tik tuomet, kai bus įvertinti ir likusieji, Žemės ūkio ministerija spręs, atnaujinti ar ne valstybinės žemės pardavimą.
Jis buvo sustabdytas paaiškėjus, kad laisvos valstybinės žemės yra gerokai mažiau, nei norėtų įsigyti jos pirkėjai. Pretenduojama į 400 tūkst. hektarų valstybės žemės, nors laisvos jos buvo 360 tūkst. hektarų.”
