Šiuos žodžius ištarė Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas, komentuodamas laikinojo „Ūkio banko“ bankroto administratoriaus paskyrimo etiškumo klausimą.
Išties, praktinis požiūris. Praktinis, bet tuo pačiu ir trumparegiškas. Turbūt mažai kas ginčysis, kad panašiomis „praktinėmis“ nuostatomis vadovavosi ir į užsienį „nusiplovę“ banko „Snoras“ savininkai. Juos taip pat domino tik „rezultatas ir efektyvumas“.
Kita istorija – šįmet veiklą liūdnai baigusios dvi kredito unijos. Išsiaiškinta, kad abiejų unijų vadovybė veikė tuo pačiu principu – turtas buvo įkeitinėjamas už jo vertę žymiai viršijančias sumas.
Paskolos buvo išduodamos „vienadienėms“, neaiškios reputacijos įmonėms. Unijų ir įmonių vadovus taip pat domino tik „rezultatas“ ir „efektyviai atliktas darbas“. Istorijos atomazga – unijos neteko veiklos licencijų, o Generalinė prokuratūra ir Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl galimai neteisėto didelės vertės paskolų gavimo, galimo kredito unijų turto iššvaistymo, disponavimo nusikalstamai įgytu turtu, įmonių neteisėtos veiklos ir dokumentų klastojimo.
Praktika rodo, kad V. Vasiliauskas – teisus. Etika ir moralė tikra nėra Lietuvos finansų pasaulio dimensijomis. Tą supranta ir liudija Lietuvos piliečiai. 2013 m. sausio mėnesį „Lietuvos ryto“ užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Vilmorus“ atliktos apklausos duomenimis, pasitikėjimą Lietuvoje veikiančiais bankais išreiškė vos 30 proc. respondentų.
Lietuvos piliečių ir V. Vasiliausko pozicijų sutapimas finansinio pasaulio (ne)etiškumo klausimu turėtų piršti vienintelę išvadą – būtina stiprinti finansinių institucijų priežiūrą. Mat jei etika ir moralė nėra finansinio pasaulio dimensijos, visiškai juokinga būtų kalbėti ir apie atsakomybę. Pastaroji juk – taip pat moralinė sąvoka.
Atrodo, kad finansų pasaulyje išties galioja kitokios kategorijos. „Godumas yra gėris“, - sakė garsaus filmo apie Volstritą antagonistas Gordonas Gekko. Suprantama, didesnis pelnas ir dividendai yra natūralus bankų akcininkų siekis. Tačiau jis negali virsti vienintele bankų funkcija. Juo labiau, vienintele bankų ar bet kurios kitos finansinės institucijos steigimo priežastimi. Jei taip nutinka, begalinis tikslas didinti savo pajamas neišvengiamai priartėja ribą, kai bet kurios pelnymosi priemonės tampa pateisinamos. Tai liudija tiek išgalvota Gordono Gekko, tiek tikra „Snoro“ ir kitų, per pastaruosius 20 metų Lietuvoje bankrutavusių, finansinių įstaigų istorija.
Jau kurį laiką regime, kad ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių finansines institucijas po truputį paralyžiuoja socialinės atsakomybės moralinis bankrotas. Sunku sutikti su ta dalimi ekonomistų ir apžvalgininkų, inertiškai kartojančių, kad tai – tik neišvengiamas laisvos rinkos, vedinos „nematomos rankos“, dėsnių pasireiškimas. Negalime ignoruoti ir atmesti prielaidos, kad viso šio, ekonomiškai ir socialiai katastrofiško, reiškinio priežastimi yra beveik užmiršta moralinė turto ir verslo reikšmė.
Moralinė turto ir verslo reikšmė anaiptol nereiškia to, kad pasiturinčiam žmogui ar verslininkui keliamas griežtas reikalavimas čia pat tapti „šventuoju“ ir pradėti veikti labdaringais pagrindais. Turtas ir su jo disponavimu susijusi veikla įpareigoja žmogų būti asmeniškai atsakingu už produktyvų, teisingą ir socialiai naudingą turimų gėrybių panaudojimą.
Neatsakingas turto švaistymas, kurį bene geriausiai iliustruoja „Snoro“ istorija, atnešta ne mažesnės žalos, kiek ir perdėm skrupulingas turto gausinimas. Abiem atvejais turtas laikomas absoliučiu savaiminiu gėriu, bet nebe priemone socialinei naudai ir bendram gėriui kurti. Kelių Lietuvos šeimų, verslininkų, studentų, pensininkų ir ūkininkų gerovė ateityje turės nukentėti vien dėl to, kad etika ir moralė – ne finansinio pasaulio dimensijos?
Visgi, neapdairiai šalindamas etiką ir moralę iš finansų pasaulio, V. Vasiliauskas greičiausiai bus užmiršęs galiojantį Lietuvos banko valdybos etikos kodeksą. Jame apibrėžti Lietuvos banko valdybos narių veiklos ir elgesio principai. Juos praktikuojant, turėtų būti didinamas visuomenės pasitikėjimas Lietuvos banku bei stiprinamas šios institucijos tarnautojo autoritetas. Be šiame kodekse įvardintų nepriklausomumo, pagarbos žmogui ir valstybei, nesavanaudiškumo, nešališkumo, viešumo bei pavyzdingumo principų randame paminėtą ir atsakomybės principą.
Nepaisant gan skurdaus atsakomybės apibūdinimo bei formalaus šio kodekso pobūdžio, visgi galima pasidžiaugti, kad toks dokumentas apskritai egzistuoja. Tai savotiškas liudijimas, kad etika ir moralė visgi turi sąsajų su finansų pasauliu ir, kad jame egzistuoja ne tik technokratiniai pinigų „darymo“ ir judėjimo“ aspektai.
Nei etika, nei moralė nėra šiaip sau „miglota teorija“, o praktinė veikos apraiška (etika nuo graikiško žodžio – ēthos – paprotys, įprotis, būdas). Kai etika ir moralė tampa formalumu, ilgainiui būname priversti srėbti „Snoro“ ponų privirtą košę. Todėl ateityje būtų naudinga tiek Lietuvos banko valdybos, tiek Lietuvos kredito unijų, tiek geros bankų praktikos ir etikos kodeksuose aiškiai įtvirtinti bei veikloje praktikuoti pamatinius etinius principus: protingumą, teisingumą, tvirtumą ir susivaldymą.
Kitu atveju nuolatos regėsime pasitvirtinančius Lietuvos banko Valdybos pirmininko pavaduotojo Raimondo Kuodžio žodžius: „geriausias būdas apvogti finansų instituciją yra ją turėti“.
