Partnerystė kaip bendras gyvenimas kartu neįregistravus santuokos buvo numatyta 2001 metais įsigaliojusiame Civiliniame kodekse, tačiau realiai institutas neveikia, nes nebuvo parengtas specialus įstatymas, nors projektų buvo ne vienas. Tokia įstatyminė skylė suformavo savotišką vakuumą, besitęsiantį jau daugiau nei dešimtmetį.
Teisės profesorius V. Mizaras Lietuvai siūlo pagaliau įteisinti tai, kas „šiandien suvokiama kaip visuomenės norma“ ir kartu gyvenančias skirtingų lyčių poras po vienerių ar dvejų metų automatiškai traktuoti kaip partnerius ar, kitaip tariant, įteisinti kohabitaciją. Homoseksualioms poroms, anot teisininko, tinkamiausia būtų registruota partnerystė, kuri, porai pageidaujant, galėtų būti ir viešai neskelbiama.
Natūralu – šeima, bet ne santuoka
Diskusijos dėl partnerystės įteisinimo atgijo po Konstitucinio Teismo išaiškinimo, kad šeima gali būti sudaroma ne tik santuokos pagrindu. Tuomet Konstitucinis Teismas paskelbė, kad 2008 metais priimtos Valstybinės šeimos politikos koncepcijos nuostatos, šeima pripažįstančios tik žmones, gyvenančius santuokoje, prieštarauja Konstitucijai.
Nutarime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad santuokos institutas yra „istoriškai susiklostęs šeimos modelis, neabejotinai turintis išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrinantis tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą“. Tačiau kartu teismas paskelbė, kad šeima gali būti sukurta ne tik santuokos pagrindu, o santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi.
V. Mizaras, antrindamas Konstituciniam teismui, sakė, kad santuoka nėra natūrali šeimos egzistavimo forma. „Natūrali yra tik pati šeima, bet ne jos įteisinimas, kurį istoriškai primetė valstybė ir Bažnyčia, uzurpavusi ir visas apeigas“, – kalbėjo profesorius.
Sugyventiniai – be jokių teisių?
Teisės ekspertas baksnojo į šių dienų šeimos politikos chaosą, atsiradusį dėl stringančio partnerystės įteisinimo. V. Mizaras citavo terminus, apibūdinančius kartu gyvenančius žmones skirtinguose teisės aktuose: „kartu gyvenantys asmenys“, „artimoje aplinkoje gyvenantys asmenys“, „sugyventiniai“.
Visi minėti žodžiai apibūdina kartu gyvenančias šeimas, bet jokių teisių jiems neužtikrina, mat Civilinis kodeksas šiandien Lietuvoje gina tik susituokusias poras. Laisvadieniai, lengvatos dėl vaikų auginimo, išmokos dėl šeimos narių mirties ar kitais atvejais galioja tik sutuoktiniams.
Tik tradiciškai santykius įteisinusioms poroms galioja ir visos kitos socialinės garantijos. Apie suėmimą ar mirtį pranešama taip pat tik susituokusiems, o ne tiesiog pasirinkusiems šeimos gyvenimą. Sveikatos paslaugų sektoriuje – tas pats. Jei partneris po 20 bendro gyvenimo metų pateko į ligoninę, negalėsite jo net aplankyti, mat nesate nei šeimos narys, nei sutuoktinis.
Liberalai – už gėjų partnerystę
Diskusiją inicijavę liberalai buvo tiesmuki – jie pasisakė ir politinę paramą išreiškė ne tik skirtingų lyčių, bet ir homoseksualių porų partnerystės įteisinimui.
„Mes neskirstome žmonių į lytis ir mes kalbame apie partnerystę tarp pačių įvairiausių žmonių, pripažindami visokias partnerystės formas. Neturime nei moralinės, nei politinės teisės ignoruoti šių žmonių problemų ir vaizduoti, kad jos neiškyla“, – diskusijoje sakė Liberalų sąjūdžio pirmininkas Eligijus Masiulis.
Socialdemokratei Marijai Aušrinei Pavilionienei paklausus, ar liberalai pritaria partnerystės tarp tos pačios lyties asmenų įteisinimui, diskusiją inicijavusi Liberalų sąjūdžio frakcijos narė Dalia Kuodytė taip pat atsakė teigiamai.
Gėjų santuokų Lietuvoje nebus
Nors kalbėta apie partnerystės įteisinimą, gėjų santuokos klausimas taip pat buvo paliestas. Bet panašu, kad Lietuvoje dėl Konstitucijoje įtvirtintos vyro ir moters sąjungos, gėjų santuokos nebus įmanomos. „Santuokos, kokią turi heteroseksualios poros, gėjai tikrai neturės be Konstitucijos pokyčių“, – dėstė teisininkas V. Mizaras.
Lietuvos gėjų lygos vadovas Vladimiras Simonko po tokių žodžių ironiškai šypsojosi, nors sakė, kad džiaugiasi judančiais partnerystės reikalais ir viliasi jos įteisinimo. „Mes, kaip nevyriausybinė organizacija, veikianti jau dvidešimt metų, matyt, padarėme klaidą, kalbėdami apie santuoką ir partnerystę, taip rizikuodami tapti radikalais, bet aš tik noriu, kad valstybė atliktų savo namų darbus“, – kalbėjo vyras.
Jis pridėjo, kad Lietuva, vis dar trypčiodama ir vengianti įteisinti partnerystę kaip alternatyvą santuokai, smarkiai atsilieka nuo išsivysčiusių Europos šalių, kurios negaili kritikos dėl žmogaus teisių padėties mūsų šalyje. Bet artimiausiu metu reikalauti galimybės įsivaikinti vaikų, anot V. Simonko, homoseksualai neketina.
Didžiausias trukdis – Bažnyčia?
V. Simonko pritarė Vilniaus universiteto docentas, žmogaus teisių gynėjas, vaikų psichiatras Dainius Pūras. Jis neslėpė, kad dėl pažeidžiamų žmogaus teisių Lietuvoje jam tenka dažnai raudonuoti prieš pasaulinių organizacijų atstovus.
„Metas baigti moralizuoti, jei norime, kad vaikai augtų šeimose, o ne vaikų globos namuose“, – kalbėjo vyras. Anot D. Pūro, vien plakatų gatvėse su skambiais šūkiais „Už santuoką!“ tikrai nepakanka. „Reikia liautis kartoti, kad vaikai gali būti laimingi tik susituokusiose šeimose, nes gyvenantys kitaip jaučiasi dar prasčiau“, – pridėjo docentas.
Dar griežčiau prieš tradicinę santuoką ir Bažnyčios poziciją homoseksualių porų atžvilgiu pasisakė Moterų krizių centro Vilniuje vadovė Lilija Vasiliauskienė. „Mes Bažnyčią remiame ir atleidžiame nuo mokesčių, o ši atvirai vykdo antivalstybinę politiką, eidama prieš žmogaus teises, kurios negali būti net kvestionuojamos. „Bažnyčia – paskutinė institucija šiandien, neigianti žmogaus teises“, – kalbėjo moteris.
Prieš pora metų bendrovės RAIT atlikta apklausa parodė, kad vyro ir moters partnerystės įteisinimui pritaria apie 70 proc. Lietuvos gyventojų, o homoseksualų partnerystei – 4 proc. Lietuvos gyventojų.
