Pradėjome normaliai bendrauti, bet obuolys buvo jau per daug supuvęs. Tai tikrai ne sodininko ar daržovių pardavėjo citata.
Šių auksinių minčių autorius – Lietuvos banko valdybos pirmininkas V. Vasiliauskas. Pirmuoju atveju jis kalbėjo apie „Snorą”, antruoju – apie Ūkio banką.
Prezidento rinkimų metu ištikimai D. Grybauskaitės štabo vadovo pareigas ėjęs liemeniuotas veikėjas netrukus po to atsisėdo į šiltą vietą ir kaipmat ėmė žarstyti išminties perlus.
Savaime tai nėra blogai. Matyti, jog žmogus išsilavinęs, turintis humoro jausmą. Bet finansų rinkų prižiūrėtojams per ilgas liežuvis ir perdėtas šmaikštumas – bene didžiausi priešai.
Pamėginkime įsivaizduoti panašiai postringaujantį santūrųjį Europos centrinio banko vadovą M. Draghi.
Neįmanoma? Žinoma. Juk kai kalbama apie bankų padėtį, kiekvienas žodis turi būti deramai pasvertas, nes jo kaina gali siekti milijonus ir net milijardus litų ar eurų.
Auksaburnių varžytuvėse nuo V. Vasiliausko nelabai atsilieka ir jo dešinioji ranka R. Kuodis.
Ko vertas vien jo pamokymas ateities aferistams. „Geriausias būdas apvogti finansų instituciją yra ją turėti”, – taip Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas aiškino uždarius dvi kredito unijas.
Jeigu centrinio banko vadovai mokėtų taip pat gražiai dirbti, kaip moka kalbėti, būtų nuostabu. Kokie jų darbo vaisiai? Mažiau nei per pusantrų metų uždaryti du komerciniai bankai, viena po kitos šienaujamos kredito unijos, o mokesčių mokėtojų pinigai tiesiog tirpte tirpsta.
V. Vasiliauskas niekuomet atvirai nepriekaištavo anksčiau šias pareigas ėjusiam R. Šarkinui, bet nevengdavo užsiminti, kad dabar Lietuvos bankas tai jau rimtai ėmėsi finansų rinkos priežiūros.
Tik įrašai banko svetainėje rodo ką kita. Kada pastarąjį kartą dabar jau laidojamam Ūkio bankui buvo pasiųsti įspėjimai?
2009-ųjų sausį nurodyta stiprinti kapitalo bazę ir riboti kai kurių rizikingų aktyvų augimą. Tie patys nurodymai pakartoti 2010 metų gruodį, o tuomečiam banko valdybos pirmininkui už nepaklusnumą net skirta bauda.
Ar kas nors panašaus buvo atėjus vadovauti V. Vasiliauskui ir jo kompanijai? Nematyti.
Ką prievaizdai veikė, kai prieš tris mėnesius Ūkio bankas pats iš savęs už sunkiai suvokiamą 357 mln. litų sumą perėmė sostinės „Žalgirio” stadioną ir 7,5 hektaro sklypą valdančią bendrovę? Nieko. Nors iš esmės tuo metu V. Romanovo kišeninį banką jau seniai kontroliavo centrinis bankas.
Negana to, jau anksčiau buvo parengti Ūkio banko sujungimo su Šiaulių banku planai. Tad visa tai, kas vyksta šiuo metu, panašu į seniai išdalytų ir visiems žinomų kortų atskleidimą.
Kam reikėjo to cirko su laikinuoju administratoriumi, jei visi įmanomi scenarijai seniai parašyti ir palaiminti, greičiausiai net Prezidentūroje?
Gal tam, kad draugų kompanijai būtų lengviau pasidalyti didžiulius pinigus už neva per kelias dienas parengtą Ūkio banko pertvarkos planą?
Juk sunku įsivaizduoti, kad Šiaulių bankas žaibiškai gautų savo akcininko – Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko – sutikimą derėtis dėl šimtais milijonų litų vertinamo sandorio.
Bene blogiausia, kad iš išskirtiniu skaidrumu privalančio pasižymėti Lietuvos banko ėmė sklisti nekoks dvokas.
Ūkio banko administratoriumi pasamdytą A. Audicką prieš savaitę V. Vasiliauskas pristatė kaip aukščiausio patikimumo laipsnio itin patyrusį specialistą.
Ką reiškia „patyręs”, paaiškėjo labai greitai. Užtenka paprasto fakto: A. Audickas ką tik darbavosi advokatų kontoroje „Raidla, Lejins & Norcous”.
Būtent ši kontora buvo pasamdyta teikti konsultantų paslaugas po Ūkio banko dokumentus esą naršančiam administratoriui. Atlygis – 350 tūkst. litų už kelias dienas, nors viskas jau seniai buvo sudėliota į lentynas.
Dar maža blogo kvapo? Prašom daugiau: centriniam bankui vadovaujantis V. Vasiliauskas yra šios kontoros vieno savininkų I. Norkaus bičiulis – buvęs bendrakursis, grupės ir kambario draugas studentų bendrabutyje.
Galiausiai: kodėl būtent šis „patyręs” žmogus buvo pasirinktas laikinuoju administratoriumi?
A. Audickas prisipažino, jog baigęs ūkio viceministro karjerą lyg tyčia puolė domėtis Ūkio banko reikalais, todėl ir buvo paskirtas į dabartinį postą. Juokingiau nesugalvosi.
Tokie skandalu kvepiantys faktai rodo, jog pačiame Lietuvos banke toli gražu ne viskas skaidru ir gerai. Gal dar ne vėžiukas, tačiau gripo simptomai jau tikrai pastebimi.
Mostai efektingi ir žudantys – po kiekvieno jų – vis mažėjantis pasitikėjimas finansų sistema.
Ko kito laukti, jei V. Vasiliauskas tiesiai šviesiai išrėžia: „Etika, moralė – ne šio pasaulio dimensijos (lietuviškai – matmenys)”. Žodžiu, kalbėkite, ką norite, rašykite, ką norite, o mes elgsimės be jokių skrupulų – savus sodinsime į šiltas vietas ir pinigus semsime rieškučiomis.
