Tiesa, iki galo neaišku, kas bus nuotaka, o kas jaunikis. Jaunamartė lyg ir V. Uspaskichas, nes naujojo junginio galva numatomas R. Paksas. Nors kalbama ir apie rotaciją – iš pradžių vienas bus viršuje, po to kitas - ir taip kaitaliosis nuolat. Tiesiog „Kamasutra“!
Politologai jau gąsdina padorią, inteligentišką publiką, kad susivienijusios populistinės jėgos užpils Lietuvą iš runkelių spausta degtine, išparduos Lietuvą Rusijai ir Lenkijai.
Gąsdinti populizmu dabar madinga, bet „tvarkiečių“ ir „darbiečių“ rinkėjams šis keiksmažodis nieko nereiškia. Skamba panašiai, kaip papai, o papai yra gerai ne tik rusams, bet ir amerikiečiams. Taip sakė Elas Bandis („Vedęs ir turi vaikų“).
Politologijos vadovėliuose rašoma, jog populistai nuo kitų, atseit tradicinių partijų, skiriasi tuo, kad neturi apibrėžto ideologinio pagrindo, kalba miniai tai, ką ši nori girdėti, dosniai žarsto pažadus. Dažniausiai - nerealius.
O tradicinės partijos sako karčią tiesą, nežarsto pažadų? Kur gi ne, paskaitykite socialdemokratų ir konservatorių programas. Niekuo jos iš esmės nesiskiria: mažins mokesčius ir tuo pat metu kels atlyginimus mokytojams, skatins smulkųjį ir vidutinį verslą (o iš tikrųjų rems stambųjį).
Ir programos nieko nereiškia, ir ideologijos – jos tik lipdukas ant UAB'ų durų, vadinamų partijomis. Laimė, ne visos veikia juodosios buhalterijos pagrindu. Tiksliau, jų laimė, prokurorai tuo dar nesidomėjo.
Dar 1989 m. paskutinis europietiškos filosofijos klasikas Jurgenas Habermasas paskelbė, kad su komunizmo sistemos žlugimu ideologijų amžius baigėsi.
Tada dar nebuvo „Facebook“, bet filosofas tiksliai nuspėjo, jog visuomeninį gyvenimą ateityje (ji jau dabartis) kurstys ne ideologijomis grįstas partinis elitas, o pilietinės laisvų individų iniciatyvos.
Lietuvoje klasikinė partinė sistema kūrėsi, kai Vakaruose ji pradėjo irti. Kalbėti apie „dešinę“, „centrą“ ir „kairę“ mūsų šalyje nėra prasmės. Liberalizuoti ekonomiką pradėjo „kairioji“ Kazimieros Prunskienės vyriausybė. Žinome, kuo tai baigėsi.
Privatizacijai vadovavo kairioji Lietuvos Demokratinė darbo partija, socialdemokratų pirmtakai – tai buvo paties liberaliausio kapitalizmo epocha su mafija, bankų bankrotais ir didelio masto vagystėmis.
Dešinieji konservatoriai per krizę iš tiesų neblogai suvaldė valstybinį ekonomikos sektorių, beveik kaip pavyzdiniai skandinavų socialdemokratai.
Iš skystančių ideologinių ribų politinių partijų arčiausiai klasikinio modelio lieka Liberalų sąjūdis. Bet ne todėl, kad Eligijus Masiulis naktimis atmintinai mokosi Hayeką, o todėl, kad šioje partijoje didelė kritinė masė protingų žmonių.
Atpažinimo ženklus išlaikė ir konservatoriai, jie turi savo Leniną (Vytautą Landsbergį), protestuoja prieš homoseksualų šeimas. Bet per Seimo rinkimus kandidatu buvo iškėlę Roką Žilinską – aiškus slydimo į liberalinį oportunizmą požymis.
Taigi, politiniai santykiai dabartinėje Lietuvoje suvelti lygiai taip pat, kaip lytiniai santykiai Romos imperijos žlugimo išvakarėse.
Į kairę, į dešinę ar į centrą nueis Lietuva, kai po Darbo tuoktuvių su Tvarka ir Teisingumu susikurs stipri jėga? Pirmiausia, bus tvarka: sumažės partijų, sumažės ir politinių perėjūnų, maskatuojančių nuo vienos partijos prie kitos.
Pavyzdžiui, kas iš tiesų yra R. Paksas? Buvo jis ir konservatorius, ir liberalas, ir liberalas demokratas. Dabar jis atseit papulistas.
O interneto bendruomenė, kuriai pranašaujama valdžia ateityje, sako: „Paksas – gaidys“.
Tai va, kur eis Lietuva.
