Tačiau Katalikų bažnyčios ir apskritai religijos kritikai teigia, kad šios institucijos reformuoti neįmanoma. Esą didžiausią paslaugą žmonijai popiežius padarytų pripažindamas savo vadovaujamos institucijos moralinį žlugimą, paragindamas neberinkti kito popiežiaus ir tiesiog išardyti visą melų bei propagandos mechanizmą. Pasigirsta radikalių balsų, kad popiežius turėtų būti teisiamas už nusikaltimus prieš žmoniją.
Žinoma, taip neatsitiks. Vis dėlto atsinaujinęs „Magdalenos skalbyklų“ skandalas Airijoje išryškino neigiamus pasitraukiančio popiežiaus palikimo aspektus, o Bažnyčios kritikams suteikė naujos amunicijos.
Kaip žinia, Bažnyčia iki šiol atsisako atsiprašyti už dešimtmečius trukusį mergaičių bei moterų išnaudojimą, kuris jo aukų ir žiniasklaidos prilyginamas vergovei. Iki pat 1996 m. Arijoje veikė vienuolių prižiūrimos darbo stovyklos, kuriose buvo įkalinta nuo 10 tūkst. iki 30 tūkst. moterų. Bene garsiausia šios institucijos absolventė – skandalingoji dainininkė bei kovotoja su Katalikų bažnyčią Sinead O‘Connor, savo išgyvenimus „Magdalenos skalbyklose“ plačiai aprašiusi straipsniuose ir paliudijusi interviu žiniasklaidai.
Daugelis moterų į šias įstaigas pakliuvo už menkus nusižengimus, tokius kaip važiavimas „zuikiu“ miesto transportu ar smulkus vagiliavimas iš parduotuvių. Kitos į šias žiaurias pataisos įstaigas buvo įmestos už tai, kad tapo nėščios nesulaukusios pilnametystės, bei panašias „nuodėmes“.
Katalikų bažnyčios sankcionuotoje vergovėje atsidūrusios pažeidžiamos moterys buvo verčiamos skalbti apeiginius kunigų drabužius, neretai naudojant tik šaltą vandenį ir muilą, taip pat atlikdavo įvairius kitus ruošos darbus. Joms nebuvo leidžiama išeiti iš skalbyklų teritorijos, bendrauti su artimaisiais. Tūkstančiai moterų tvirtina patyrusios fizinį bei psichologinį smurtą, joms buvo atsisakyta suteikti medicininę pagalbą.
Penkiolika procentų šiose įstaigose kalėjusių moterų ten praleido daugiau nei penkerius savo gyvenimo metus; vidutiniškai į Katalikų bažnyčios įsuktą mėsmalę patekusios moterys į laisvę išeidavo po septynių mėnesių. Pusė kankintų merginų nebuvo sulaukusios nė dvidešimt trečiojo gimtadienio; jauniausiajai registruotai „nusidėjėlei“ tebuvo vos devyneri, vyriausiajai – devyniasdešimt ketveri.
Liūdnai pagarsėjusios „Magdalenos skalbyklos“ gyvavo net 74 metus. Jos buvo sankcionuotos ne tik didele pagarba žmogaus teisėms niekada nepasižymėjusios Katalikų bažnyčios, bet ir civilinės airių valdžios. Pastaroji taip pat iki šiol atsisakė atsiprašyti ir išmokėti kompensaciją metų metus kankintoms savo pilietėms. Vis dėlto po susitikimo su aukų atstovėmis Airijos premjeras Endas Kenny leido suprasti, kad viešo atsiprašymo galima tikėtis dar šią savaitę.
Ar jo pėdomis paseks Airijos katalikų bažnyčios vadovai bei kovo mėnesį renkamas naujas popiežius? Vargu. Vadovaujama Benedikto XVI Bažnyčia ir toliau, vieno JAV komiko žodžiais tariant, sėkmingai vedė šią visapusiškai atgyvenusią instituciją į praeitį.
Pasitraukiantis popiežius buvo laikomas neokonservatoriumi, kuriam rūpėjo, kad Bažnyčia ir toliau laikytųsi tradicinių savo vertybių: moterų niekinimo, neapykantos gėjams bei kitų religijų atstovams skatinimo, dangstytų po Bažnyčios skliautais besislapstančius seksualinius iškrypėlius, stabdytų mokslo progresą.
Tačiau bene pats ambicingiausias Bažnyčios projektas – padaryti viską, kad Afrika ir toliau liktų nestabiliu, AIDS epidemijos kamuojamu žemynu – puikia vieta nuodyti įbaugintų bei nuskurdintų žmonių protams, mat kituose žemynuose, ypač Europoje, kadaise kardu ir ugnimi naujus narius verbavusi institucija sparčiai praranda įtaką.
Atnaujinta diskusija dėl „Magdalenos skalbyklų“ atskleidė ir kitą skaudžią tiesą – vienuolės gali būti tokios pat žiaurios ir iškrypusios kaip ir vyrai kunigai.
Kai kurie Bažnyčios nariai ir žiniasklaidos atstovai (pavyzdžiui, „The New York Times“ apžvalgininkas Nicholas Kristofas) teigė, kad pasiaukojama vienuolių moterų veikla atsveria vyrų dominuojamos Bažnyčios niekšingus darbelius. Neseniai „The Washington Post“ apžvalgininkas E. J. Dionne’as jaunesnysis visai rimtai siūlė kardinolų konklavai rinkti vienuolę.
Deja, kai sistema supuvusi iš pašaknų (kaip kad yra bet kokios organizuotos religijos atveju), lytis turi menką reikšmę; labai tikėtina, kad tiek vyras, tiek moteris, tapusi sistemos dalis, taps toks pat moraliai supuvęs ir korumpuotas, kaip ir pati sistema.
Akivaizdu, kad įvairiausių skandalų (nuo pedofilijos visame pasaulyje iki prievartinių darbo stovyklų Airijoje) nuvargintam popiežiui būtų neramu miegoti bet kur kitur, išskyrus teisiškai ir fiziškai griežtai saugomą Vatikaną.
Dar 2010 m. evoliucinės biologijos specialistas bei vienas žymiausių pasaulio ateistų anglas Richardas Dawkinsas kartu su dabar jau mirusiu bičiuliu, eseistu ir ne mažiau pagarsėjusiu ateistu Christopheriu Hitchensu ragino inicijuoti Benedikto XVI suėmimą už nusikaltimus prieš žmoniją per jo vizitą Didžiojoje Britanijoje.
Netekęs valstybės galvos statuso atsistatydinęs popiežius galėtų tapti panašių akcijų taikiniu, jei sumanytų paskutinius gyvenimo metus praleisti kokiame nors vienuolyne Vokietijos kalnuose. Nenorėdamas rizikuoti, Benediktas XVI paskelbė pasiliksiąs Vatikano pilietybę ir liksiąs gyventi šiame mieste-valstybėje iki gyvenimo pabaigos.
Bene geriausiai, mano nuomone, popiežiaus palikimą reziumuoja profesoriaus R. Dawkinso „Twitter“ socialiniame tinkle paskelbta žinutė: „Man gaila popiežiaus ir visų senų katalikų kunigų. Įsivaizduokite, jei žvelgdami atgal matytumėte iššvaistytą gyvenimą ir jokio sekso.“
