Esą galimybė įsigyti kokį nors rimtą romaną ar solidų pažintinį kūrinį, juolab storą filosofijos veikalą, tapo vien turtuolių gobšuolių privilegija, o paprastas žmogelis lieka nuo literatūros šviesos nustumtas į socialines tamsybes. Dar tiktų pridurti, jog į švietimo paribius piliečius galingos sąmokslo jėgos stumia specialiai, kad tautą visiškai atbukintų ir sunaikintų.
Tačiau šie rypavimai ne tik atspindi žmonių polinkį mėgautis savigaila, bet ir dangsto ją lydintį aptingimą, pasyvumą. Pats laikas kūkčiotojams pažvelgti į save iš šalies ir prablaivėti, kad iš tiesų sunku jau sutelkti dėmesį į kokią nors mintį ilgiau nei kelias sekundes, nėra noro gilintis į bent truputį sudėtingesnio ir nuoseklesnio turinio tekstus, nei tuos, kurie padrikai, tarsi šiaurinio vėjo draikomi rudens lapai, sklando po socialinius tinklus kaip išminties dribsniai.
Užtenka su veidaknygės draugais pasidalinti iš kitų išplėšta gudraus autoriaus gudria fraze ir jau sau prisidedi papildomų intelekto taškų. Tuomet ir visos knygos skaityti nebereikia. Taip ir randasi pasiteisinimas, jog nėra tam pinigų.
Užtat šlamančiųjų negaila išmaniųjų telefonų ir planšetinių kompiuterių modeliams keisti kas tris mėnesius. Vienas išsimokėtinai įsigytas naujas technologinis žaisliukas per mėnesį atsieina vidutiniškai nuo 30 iki 100 ar daugiau litų, kitaip tariant, nuo vienos iki dviejų trijų knygų.
Tas literatūros gurmanas, kuriam atrodo, kad knyga yra neįkandama gėrybė, su bendraminčiais aistringai aimanuodamas apie kultūros pražūtį tuo pat metu čepsi, kad net kąsnis ritasi per riebaluotą smakrą: šlamščia šeimyninę picą ir maukia alaus bokalus vieną po kito, nė nepastebi, kaip šimtinė kita per vakarą išvarva. Taigi, dar bent dvi trys, o gal net penkios knygos išsprūdo tiesiog iš po nosies.
Maža to, įkalęs kaip reikiant kultūrinis rūpintojėlis nepabūgsta rizikuoti ir sėda prie vairo apygirtis, kad tik nereikėtų grįžti pėsčiomis. Mašina, žūtbūt reikalinga Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir tuo labiau Panevėžio megapoliuose, kur atstumai nuo namų iki pasilinksminimo vietų arba prekybos centrų yra neįtikėtinai milžiniški, taip ir suryja per mėnesį ar du dar mažiausiai šešias knygas kietais viršeliais, o jei parduodamas su nuolaida, tai ir aštuonis, gal dešimt egzempliorių, pasitaiko, jog ir daugiau.
Tačiau net mažiau švaistantis degalams, sutaupyto likučio skaitiniams įsigyti neužtektų, nes rūbų vis maža ir reikia prisipirkti krūvas turginės kilmės, pūkus renkančių vienadienių drabužėlių ir įvairių klastočių, kurios pagal savo kokybę ir prekinę išvaizdą realiai traukia geriausiu atveju šeštadalį kainos, kurios čia prašoma.
Dar koją pažinčiai su literatūros pasauliu pakiša priklausomybė nuo dažniausiai nė nebūtinų farmacijos produktų. Viena abejotinų maisto papildų ar stebuklingų vitaminų dėžutė atsieina maždaug tiek, kiek viena knyga.
Maža to, cheminių preparatų gerbėjai juos perka nešykštėdami sau fantazijų apie tykančias ligas ir nesikuklina – vienu sykiu tablečių įsigyja iškart kelių rūšių ir dėl visa ko metams į priekį. Bet negi nustosi pirkti, kai per TV plyštanti reklama tokia vaizdinga ir bauginanti?
Pasitaiko ir tokių literatūros gurmanais save laikančių personažų, kurie tikina, kad labai mėgsta skaityti, bet paprasčiausiai netrokšta prisirišti prie daiktų, dėl to esą ir neperka, nekaupia, nesiskolina „tos makulatūros“.
Šiems gudruoliams išminčiai ar šiaip geri psichologai patartų būtinai įsigyti knygą ir pačią brangiausią, o ją perskaičius padovanoti skurstančiajam. Arba, dar geriau, – sudeginti. Tai būtų tikra neprisirišimo prie materialaus pasaulio ugdymo, kartu savišvietos praktika.
Visada galima standartiškai uždrėbti, kad šlamšto pirkti neverta, kad šiuolaikinės knygos žmonėms atrodytų ne per brangios, jei jose būtų ką skaityti. Tačiau taip stačiai apibendrinti gali tik toks itin intelektualus individas, kuris neturi savo mėgstamų autorių ir temų, o įvairovė – ne vien knygų – jį tiesiog varo į neviltį.
Aiškėja, kad knygos, kaip ir bet kokios kitos ne pirmo būtinumo prekės ar paslaugos, kainos dydis iš tiesų priklauso nuo kiekvieno poreikių. Visiškai normalu, kad vidutines pajamas gaunantis pilietis, nepriklausomai nuo to, kokioje visuomenėje gyvena, turėti visko negali. Negali turėti visko, ko tik užsigeidžia, ir milijonieriai, jie irgi skaičiuoja.
Todėl kiekvieną dieną mums tenka rinktis. Turime neįkainojamą galimybę patys nuspręsti, kokiems produktams, užsiėmimams, galiausiai kokiam gyvenimo būdui teikti pirmenybę, o ko verčiau atsisakyti. Taigi, nepriteklius visada būna sąlyginis.
Be to, galima kirsti lažybų, kad tie, kas aiškina knygų nebeskaitantys vien dėl to, jog „ši prabanga finansiškai neprieinama“, nesilanko bibliotekose, neieško stulbinančių nuolaidų knygų mugėse, nesivargina užsukti į sendaikčių turgus ir pasidomėti kūrinių mainais, besirezgančiais virtualioje erdvėje.
Tačiau liko dar ir tokių tautiečių, kurie, nė nelaukdami nukainavimų ar be jokios progos iš mėnulio nukrentančių dovanų, knygas perka, kai kurie net kolekcionuoja – ne todėl, kad jos dulkėtų lentynose dėl grožio, o tam, kad galėtų mėgautis skaitymo procesu ir pamėgtą kūrinį gliaudyti kada panorėję.
Šios nykstančios rūšies literatūros mėgėjai, net būdami bėdžiais ar vos didesniais turtuoliais už tuos, kurie paskaičiavo, kad verčiau stovėti darbo biržoje „nei ponui lenkti nugarą už minimumą“, jau greičiau atsisakys sočios vakarienės restorane, vietoj penkių bokalų sukliunkins du ar apsiribos vienu, pasitenkins metų senumo mobiliuoju telefonu, užtat sau leis įsigyti ilgai lauktą prisirpusią knygą.
Žinoma, ir tokius lojalius skaitytojus visiškai pagrįstai kutena giluminis klausimas, iš ko šiais laikais susideda knygos kaina. Lietuvoje ją, reikia pripažinti, diktuoja mažos, susitraukusios rinkos sąlygos. Svarbu priminti, kad leidyklos yra pelno siekiančios organizacijos – verslininkai. Jie nori ne tik atgauti tai, ką investavo, bet ir tikisi iš išleistų kūrinių uždirbti.
Save gerbiantis autorius metus laiko knygą rašo visai ne tam, kad savo vardą matytų besipuikuojantį ant viršelio, o tam, kad – tik pamanykite – uždirbtų. Nemenkos dalies siekia platintojai, tuo labiau knygynų tinklai, suėmę didžiąją prekybos dalį.
Vis dėlto net jei pasikeistų rinkos grimasos bei leidėjų ir pardavėjų santykiai, net jei valstybė daugiau prisidėtų prie leidybos ir dėl to knygos atpigtų keliais litais, tiems patiems kainų kritikams jos vis tiek atrodytų per brangios. Jiems visada reikėjo nuolaidos nuo nuolaidos.
Bet labai traukia atgal į tuos laikus, kai būta daugybė proletarų ir apskritai sovietinės ideologijos prifarširuotų šedevrų, atsiėjusių ne daugiau nei batonas ir kefyras kartu sudėjus. Nesvarbu, kad literatūra buvo smarkiai valstybės remiama ir žmonėms lengva ranka dalijama kaip šių dienų politikų pažadai ir saldainiai per rinkiminę kampaniją tik dėl to, jog į didžiąją dalį vietinės prozos ir eilių įvilktos propagandos spinduliai privalėjo apšviesti kuo daugiau darbo liaudies. Svarbu, kad ją galima buvo gauti pusvelčiui arba dykai.
Anuomet pasaulį išvysdavo ir itin vertinga užsienio literatūra, verstiniai romanai bei tautų pasakos. Deja, dalis jų šiandien kol kas neperleidžiama. Laimė, likučių vis dar galima rasti bibliotekose ir tarp parduodamų „padėvėtų“ skaitinių. Kitaip tariant, gauti įmanoma arba kūrinys pats atkeliaus jums tiesiai į rankas reikiamu metu, jei bent truputį paplušėsite jo siekdami.
Taigi, užtenka apgaudinėti save ir kitus. Verčiau pripažinti: knyga jums per brangi arba jai ieškoti nelieka jėgų anei laiko vien dėl to, kad jūs jos neverti. O galbūt viską, kas yra svarbiausia ir vertingiausia, kaip antai žinias, norėtumėte gauti lengviausiu keliu ir neišleisdami nė skatiko?
Tad kad ir kiek kainuotų knygos, jų perkamumo rodikliai atspindi pirmiausia ne finansinę piliečių padėtį ir piniginės storį, o veikiau mąstymo bei smalsumo apimtis.
