Vadinasi, Lietuva aukoja 9,5 kilometro asfaltuoto kelio, kad turėtų kino filmų ir festivalių, nes visai kino sričiai skirta 9,5 mln. litų.
„Žiemos ekranuose” neseniai matėme žavių E. Rohmero filmų retrospektyvą. Įdomiausia, kad prancūzų režisierius visada dirbo su ta pačia maža komanda, su nežinomais jaunais aktoriais. Filmavo be dekoracijų maža rankine kamera. Vien todėl, kad jo filmų biudžetai būtų mažesni. Kad galėtų jaustis laisvas. Kad niekas nereikalautų daugiau žvaigždžių ar sekso scenų.
Gal tai galėtų būti vaistas lietuvių kino kūrėjams? Neįsisvajokime. E. Rohmeras pradėjo kurti praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje. Ir ne tris milijonus gyventojų turinčioje Lietuvoje, o kino valstybėje Prancūzijoje. Lietuvoje nekomerciniai filmai sudomina daugiausia kelis tūkstančius žiūrovų. Prancūzijoje auditorija išauga iki kelių milijonų ir peržengia šalies ribas.
Šiaip ar taip, Lietuvoje nereikia išradinėti receptų mažoms kino išlaidoms pasiekti.
Mūsų šalyje visų filmų biudžetas yra mažas. Pavyzdžiui, M. Martinsono „Tyliai nakčiai” užteko 145 tūkst. litų.
Tik Lietuvoje kraupiai skamba tokios sumos kaip du ar trys milijonai litų.
Europoje milijonas eurų – tai mažo biudžeto filmo vidurkis.
Tas sumas išaugina tai, kas ekrane paprastai nematoma: už kadro triūsia daugybė žmonių, be kurių kino gamyba neįmanoma.
Viena filmavimo diena vidutiniškai kainuoja apie 50 tūkst. litų. Tada, kaip juokauja prodiuseriai, niekas iš grupės negali nei susirgti, nei numirti. Antraip tie 50 tūkst. litų būtų išmesti į balą. O juostai nufilmuoti paprastai reikia 25–45 dienų. Tai tik filmavimui, o juk po to montuojama, garsinama. Irgi ne už ačiū.
Paradoksas: mūsų šalyje neapdrausti dirbančių negalima, asistentams nemokėti negalima, o aktoriai gali dirbti veltui ar už simbolinį honorarą, režisierius ir prodiuseris – dažnai vien tik iš meilės kinui.
Daugiau kaip prieš mėnesį Lietuvos kino ekranus pasiekė K. Buožytės „Aurora”, prieš tai pusę metų keliavusi po festivalius, pelniusi 12 apdovanojimų ir tituluota geriausiu praėjusių metų Europos fantastiniu filmu.
Tai vienas tų filmų, kai galime didžiuotis ne tik apdovanojimais, bet ir tarptautine koprodukcija.
„Aurorą” lietuviai kūrė drauge su prancūzais ir belgais. Tarptautinės komandos dirbo ir su kitais lietuvių filmais: vokiečiai – su K. Vildžiūno „Kai apkabinsiu tave” ir I. Miškinio „Artimomis šviesomis”, graikai – su D. Gasiūnaitės „Narcizu”.
Kurį laiką sklandė mitas, kad koprodukcija – bendra gamyba su turtingesnių šalių kino kompanijomis – užlopys mūsų kino finansines skyles.
Lietuvių autorinis kinas pasaulyje išties gerbiamas, bet vien to nepakanka. Kad galėtum rasti koprodiuserių, privalai turėti ne mažiau kaip pusę filmo biudžeto. O tai jau spąstai kinematografininkams iš šalies, kuri visai kino sričiai numačiusi skirti vos 9,5 kilometro asfaltuoto kelio kainos. Iki šių metų – net ir pora milijonų mažiau.
Kino žmonės gelbėjasi įvairiais būdais. Skolinasi. Įkeičia savo būstus. Dirba be atlyginimų. Stato vieną filmą trejus, ketverius, penkerius metus, vis gaudami po dalį reikiamo finansavimo.
Ir stulbina kolegas iš kitų šalių, kaip kad „Auroros” kūrėjai.
Sužinoję, kad šio fantastinio filmo biudžetas nesiekė nė poros milijonų eurų, vakariečiai skaičiavo, jog be trigubai didesnės sumos jie nė nesiryžtų pradėti dirbti.
Lietuviai iki šiol suka filmus studentiškomis sąlygomis. Lyg kiekvienu nauju kūriniu reikėtų įrodinėti – galime, esame gabūs, įdomūs.
„Auroros” režisierė K.Buožytė kaip tik yra debiutavusi ir išgarsėjusi kuklaus biudžeto filmu „Kolekcionierė”.
Buvo kalbama, kad jauna režisierė susuko filmą „be biudžeto”. Realybė kitokia – „Kolekcionierės” kūrimas kainavo per 50 tūkst. litų. Juk tai vienos filmavimo dienos kaina! Aparatūra dykai nedalijama net ir debiutantams. Bet filmas sėkmingai dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose, pelnė prizus, vadinasi, garsino Lietuvą.
Šalį iki šiol garsina ir A.Matelio dokumentinė juosta „Prieš parskrendant į Žemę”.
Režisierius yra prasitaręs, kad dėl gausių apdovanojimų suteiktos garbės galėtų sukilti filmo partneriai iš kitų šalių, nes jų indėlis nebuvo mažas.
Kyla kausimas: kodėl toji garbė Lietuvai, o ne Vokietijai? Kodėl dokumentiniu filmu „Raminas” režisierius A.Stonys garsina Lietuvą, kuri neprisidėjo nė centu? Yra ir daugiau lietuviškų kino kūrinių, plačiai skleidžiančių žinią apie šalį, kuri „sutaupė” jų sąskaita.
Tad ar nevertėtų pataupyti pasitelkus komercinius filmus – ne remti juos iš valstybės kišenės, o paskolinti reikiamą sumą gamybai, kaip daroma labiau kiną vertinančiose ir gerbiančiose valstybėse.
