Atsakymų į šiuos ir kitus klausimus ieškoma politologo Lauro Bielinio knygoje „Prezidentė. Antra knyga“. Čia narstomas D. Grybauskaitės įvaizdis, bandoma atskleisti šalies vadovės charakterio subtilybes, nagrinėjama šalies vadovės komunikavimo politika. Ir pateikiami atsakymai. Arba versijos.
- Išleidote antrąją knygą apie prezidentę. Kodėl grįžote prie šios temos?
- Pirmoje knygoje bandžiau apžvelgti prezidentės atėjimą į valdžią ir jos kaip politikės buvimą valdžioje. Šį kartą man buvo įdomus politinės komunikacijos aspektas.
Nes jis yra unikalus – jos kalbėjimo maniera, stilius, kaip ji reiškia savo mintis. Tai ir buvo mano antrosios knygos apie prezidentę interesas ir pagrindinė kryptis.
- Kuo skiriasi prezidentės įvaizdis kadencijos pradžioje ir dabar?
- Kalbėdami apie jos įvaizdį turime suvokti vieną dalyką. Iš pradžių ji atėjusi į tokį aukštą postą galbūt nelabai suvokė, kur ji yra, kaip jai reikia įsiterpti į politinį lauką Lietuvoje. Todėl kalbėjimas, bendra elgsena buvo tarsi neigimas viso to, kas yra Lietuvos politikoje ir transliavimas visiems, kad ji atlieka kitokį politinį veiksmą, kuris sustatys viską į vietas.
Tačiau laikui bėgant greičiausiai suvokusi, kad vienas lauke - ne karys, net jei esi prezidentas ir supratusi, kad politika vykdoma demokratinėje valstybėje tik tada, kai yra bendras sutarimas, ji pradėjo ieškoti sąjungininkų. Tada prezidentė dar labiau atsirėmė į dešinę pusę, pirmiausia į konservatorius, kurie ją ir palaikė.
Tuo pačiu, maždaug per antrus prezidentavimo metus, ji ėmė suvokti, kad reikia bendrauti su visuomene, kad užsidarymas, tylėjimas, nesuteikia galimybės būti suprastam. Tačiau prezidentės bendravimas vėlgi buvo specifinis, kartais paliekantis klaustukų.
- Ar sukurtas griežtos vadovės įvaizdis sušvelnėjo?
- Formaliai, žvelgiant paviršiumi - vaizdas išties tapo šiltesnis. Matome prezidentę, kuri dažnai šypsosi, kuri iš tikrųjų stengiasi, išeina ar ne, bet nuvykusi į kokį nors Lietuvos rajoną, kaimą pabendrauja su žmonėmis, senomis moteriškėmis. Tai šiltina jos kaip politikės įvaizdį.
Kita vertus, ji netgi svaido tam tikras replikas, kurios atrodo išsprūsta ūmiai, bent taip atrodo iš šalies. Tos replikos skirtos žurnalistams, politikams, visa tai daro ją dinamiškesnę, gyvesnę. Taigi vaizdas kinta į gerąją pusę. Nors lėtai, bet kinta.
Komunikacine prasme jai sekasi sunkiau, nors ir čia matome tam tikrus poslinkius, kadangi pirmieji jos kalbėjimai buvo labai individualistiniai. Taip kalba žmogus nuo savęs, nereaguodamas į aplinkos dirgiklius. Tą galima įvertinti tik kaip individualų kalbėjimą. Tame nėra politikos, nors pasekmė yra politinė.
Tai, ką ji kalbėjo pirmaisiais kadencijos mėnesiais, buvo be galo asmeniška. Tapo labai greitai aišku, kad šitaip kalbėti negalima, todėl ji pasirinko tą kalbėjimo manierą ir tą kryptį, kuri jai artimiausia.
Didžiausią savo darbinio gyvenimo laikotarpį ji skyrė biurokratiniam kalbėjimui. Prezidentė buvo daugelio institucijų vadovė, biurokratinių institucijų vadovė, formalizuotų struktūrų veidas, pavyzdžiui, Finansų ministerijos. Tai lygiai tokia pati biurokratizuota sistema kaip ir Europos Sąjunga.
Administracinis žodžių dėliojimas leido jai kalbėti suprantama kalba. Bet kita vertus, tokia kalbėjimo maniera tinkama, kai administruojama, valdoma labai konkreti ir formali struktūra. Jeigu mes tokį kalbėjimą pritaikysime politikoje, galime turėti neteisingą reagavimą. Ko gero, prezidentė tai pasąmonėje suvokė.
Todėl jos kalbėjimas, kurį mes girdime dažnai, kalbos, kurias ji skaito, metiniai pranešimai – visa tai skirta valstybės ūkio valdymui, valstybės finansų klausimams. Būtent čia yra akcentai, čia prezidentė jaučiasi laisviau ir kalba yra adekvati problemoms, apie kurias kalbama. O kadangi politika jai yra nekonkretu, ji stengiasi mažinti kalbėjimą politiniu aspektu.
Iš tikrųjų prezidentė kalba ne kaip politikė, nors Konstitucija įgalioja ją būti politike pirmoje vietoje. Ji lyg premjerinis prezidentas. Nors konstituciškai taip nėra. Kaip asmuo, kuris atsakingas už tam tikrus administracinius reikalus, atsakingas už labai konkrečios ūkio situacijos suvaldymą ir čia, galbūt, tas administracinis kalbėjimas visiškai tinkamas. Bet politikoje ji savęs neišreiškia, todėl mes matome politikoje tuštumą - nekalbėjimą politiškai.
- Knygoje daugiau nagrinėjama prezidentės vieša pozicija, įvaizdis. Koks jums atsiskleidžia šalies vadovės viešasis „aš“?
- Tiesą sakant, labai sunku tai įvardinti. Akivaizdu, kad viešasis „aš“ sutelkiamas ties kalbėjimu jos, kaip paskutinės instancijos, deklaravimu aplinkai.
Kalbanti prezidentė turi būti suprasta kaip paskutinis, lemiamas sprendinys, teiginys, po kurio turi būti tik veikiama, o ne diskutuojama toliau. Jis save interpretuoja kaip paskutinę instanciją.
- O ką reiškia prezidentės įsakmus tonas žmonėms? Ar griežtumas vis dar daro įspūdį rinkėjams?
- Didžioji dalis gyventojų tokio kalbėjimo asmenis vertina labai gerai. Daugeliui yra suprantamesnis tas, kuris siunčia labai aiškią komandą, kartais grubią, bet vis dėlto komandą. O ne tas, kuris bando pasiaiškinti.
Per kelias kartas mūsų visuomenė buvo išugdyta kaip vykdytojų, pavaldinių visuomenė, todėl daugeliui labai sunku staiga tapti savarankiškais ir suvokti, kad be aukšto valdininko išsakytos pozicijos gali būti ir kitokia nuomonė. Kad prezidentas ne visada gali būti teisus, gali būti, kad jis ir klysta.
Šiuo atveju, štai toks tonas tuos dar neišėjusius iš totalitarinio mąstymo grąžina į jiems būdingą informaciją. Jie labai aiškiai suvokia – prezidentė liepė, vadinasi, reikia daryti ir jokių diskusijų negali būti.
- Galbūt mūsų prezidentė savotiškas visuomenės atspindys komunikacijos atžvilgiu? Ji nujaučia ar mato griežto tono sėkmę ir tokią poziciją pasitelkia.
- Gal ir mato, bet kita vertus, tokios yra jos manieros. Nereiškia, kad ji taip supranta, todėl pasirenka tokią kalbėjimo manierą. Aš manau, kad ji supranta, kad reikėtų kalbėti kitaip. Tačiau jai neišeina, nes yra įpratusi, įgudusi būtent taip elgtis.
Mano galva, ji ir politiką suvokia gana schematiškai ir bando politinį veiksmą įstatyti į politinius rėmus. Tačiau politika yra diskusija, tai nuolatinis ginčas. Konstruktyviai, ūkiškai mąstančiam žmogui tai yra pasimetimo sąlyga, nes jai reikalingas aiškus pagrindas, aiškūs argumentai ir jokių diskusijų po to, kai kažkas nuspręsta.
- Ar prezidentei naudinga tokia griežta komunikavimo politika? Kiti aukšti šalies vadovai tarsi bando priartėti prie žmonių, jų kalboje atsiranda teiginiai „visi mes žmonės“, „mes galime suklysti“ ir pan. O ji atrodo neklystanti.
- Taip, iš tikrųjų, prezidentė tokia atrodo. Galbūt ji ir supranta, kad reikėtų kitaip kalbėti, bet tai yra jos asmenybės sudėtinė dalis, toks charakteris.
Šiandien ji taip pat puikiai supranta, kad pakankamai didelė dalis žmonių dar nėra demokratiškai mąstantys, todėl jos kalbėjimas jiems visiškai priimtinas.
- Prezidentė dažnai kalba įsakmiu tonu, tačiau, kai laukiama aiškaus atsakymo, vietoje to stoja tyla. Kodėl?
- Jeigu klausimai susieti su finansinėmis ar ekonominėmis problemomis, galime pastebėti, kad prezidentės kalbėjimas labai aiškus ir konkretus. Tai būna trumpos ir aiškios išvados. Ji kalbėdama apie ekonomines temas nepalieka dviprasmybių.
Tačiau, kai kalba nukrypsta į politikos lauką, ji sutrinka ir nesugeba aiškiai išsakyti savo minties, nes jai ir pačiai nėra aišku. Todėl mes matome tam tikrus nutylėjimus, bandymus išsisukti iš padėties.
- Ar kurdama tokį griežtą įvaizdį prezidentė neįtvirtina visuomenėje autokratinės valdžios idėjos?
- Sutinku. Kada vienas iš aukščiausių šalies politikų ir valdininkų būtent šitaip transliuoja santykį su visuomene ir komunikuoja štai tokiu būdu, tai formuoja pavyzdį, kuris nėra naudingas demokratiniam, laisvam žmonių komunikavimui.
- Knygoje neliečiate šalies vadovės biografijos faktų, kurie audrina visuomenę. Ar taip elgėtės sąmoningai?
- Taip, aš tai dariau sąmoningai, suprantu, kad tai padarys kiti – žurnalistai, istorikai. Aš ir pirmoje knygoje tai pabrėžiau. Tegul tai daro tie, kurie iš tikrųjų moka tai daryti. Na, o aš analizuoju reiškinį štai tokiu aspektu, nes tai yra mano intereso objektas.
- Apie prezidentę esate parašęs jau dvi knygas, dar vieną rašo žurnalistė Rūta Janutienė. Nė vienas prezidentas, tebetęsdamas kadenciją, ko gero, nėra sulaukęs tokio dėmesio.
- Gal prezidentas A. Brazauskas yra sulaukęs ryškesnio dėmesio, yra parašyta keletas knygų apie jį, bet V. Adamkus, iš tiesų yra apeitas.
Tačiau dar yra laiko. Galbūt bus ir trečia. Apie prezidento rinkimus – tikrai rašysiu, manau, kad tai bus susieta ir su prezidente D. Grybauskaite. Manyčiau, kad ji kandidatuos.
- Kokie būtų šansai tuose rinkimuose?
- Jeigu rinkimai būtų šį sekmadienį, manyčiau, kad ji laimėtų be jokių didelių pastangų. Tolimesnėje ateityje mes turime susimąstyti, ar bus tolimesni kandidatai.
Svarbu bus jų išviešinimas, kol kas yra tik užuominos arba pamąstymai apie galimus kandidatus, bet realiai mes nežinome nė vieno. Netgi ir prezidentė dar nepasakė, ar tikrai kandidatuos antrą kartą.
- Prezidentės populiarumas - banguotas. Į kurią pusę svirs jos reitingai?
- Aš nelabai kreipčiau dėmesį į dabartinį bangavimą. Susiformavus naujajai Vyriausybei, dėmesys sutelktas ten. Prezidentė tarsi lieka šešėlyje.
Kadangi dėmesys skiriamas Vyriausybei, tai jos vadovas yra reitingų pirmūnas. Viskas priklausys, kaip dinamiškai jis elgsis toliau, ar išlaikys pirmumą. Kita vertus, svarbu, kaip toliau elgsis prezidentė - liks šešėlyje ar imsis demonstruoti iniciatyvas.
Per rinkimus D. Grybauskaitė padarė keletą klaidų, t. y. labai viešai palaikė dešiniąsias jėgas ir, savotiškai sumenkindama būsimą koaliciją, tokiu būdu pati save patraukė į šešėlį.
