Visgi nusikalbėjimo „topas“ - Lietuvos banko valdybos pirmininko V. Vasiliausko epinė frazė: „Etika, moralė - ne šio pasaulio dimensija“. Ką ciniškesnio, pridėsiu – ar kvailesnio, gali pasakyti vienas svarbiausių šalies žmonių? Blogiausia, kad jis pasakė tai, ką iš tikrųjų jaučia, kas sudaro jo struktūros šerdį.
Netyčiom išsprūdusi, bet tikra, autentišką jo požiūrį į pasaulį perteikianti frazė reiškia – pragmatiški žmonės neturėtų savęs varžyti įvairiais etiniais apribojimais, moraline atsakomybe. Ji taip pat reiškia, kad moralus, padorus žmogus yra ne šio pasaulio sutvėrimas. Jis yra marginalas, užribio būtybė, „praktiškojo“ pasaulio atlieka.
Niekas nėra šventas, šių eilučių autorius - taip pat, bet viešas ciniškas amoralumo deklaravimas normalioje visuomenėje (automatiškai) būtų griežtai nubaustas. Mūsų šalyje nomenklatūra mindžikuoja nežinodama kaip reaguoti.
Ne visais požiūriais Vakarų visuomenės mane žavi, tačiau esu tikras, kad, pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose, Jungtinėje Karalystėje ar Švedijoje, po tokių centrinio banko vadovo viešojoje erdvėje pasakytų žodžių kiltų viesulas. Pasiustų žiniasklaida, putotų politikai, piktintųsi visuomenė.
Žodžiu, būtų reikalaujama amoralaus, pagal viešąjį interesą turinčio ginti bankininkystės principus, oficialaus lyderio galvos. Juk, sakytų tenykščiai žurnalistai, politologai, verslininkai ir kiti, bankininkystė dideliu laipsniu grįsta žodžiu „trust“, kuris reiškia pasitikėjimą. Pasitikėjimą bankininkų profesionalumu ir padorumu.
Ar galima pasitikėti bankininkyste, jei ją prižiūrėti privalantis, atitinkamas galias turintis aukščiausias tos sferos valstybės pareigūnas atvirauja, jog jam moralinės atsakomybės principas prieš žmones, prieš valstybę negalioja? Po tokio pareiškimo, to, kas vadinama „trust“ – pasitikėjimu, (mūsų) žmonių sielose nelieka. Po tokio nuoširdaus prisipažinimo, sunku patikėti, kad Lietuvos bankas sąžiningai atlieka savo pareigas apskritai ir kad jo veiksmai buvo kompetentingi „Snoro“ ir „Ūkio“ bankų veiklos stabdymo atveju.
Jau senokai nepasitikiu mūsų centrinio banko veikla. Pasyvus stebėjimas, kaip skandinaviškų bankų atsivežtais eurais yra pučiamas nekilnojamo turto burbulas, kaip krizei prasidėjus eurai yra masiškai išvežami, kaip pasyviai reaguojama į bankų paslaugų kainų kilimą ir t.t. kelia daug klausimų.
Tačiau visais tais atvejais Lietuvos bankas lieka lyg ir „ne prie ko“. Nelabai pasitikiu ir Lietuvos banko komandos kompetencija, gebėjimu adekvačiai suvokti situaciją, polinkiu į perteklinį politikavimą (R. Kuodis). Ypač susvyravo mano pasitikėjimas po to, kai vienas naujosios kartos LB lyderių V. Valvonis pas mus Seime pademonstravo, jog nelabai skiria bankų likvidumo ir mokumo sąvokų.
Taigi normalioje visuomenėje klausimas dėl pasitikėjimo V. Vasiliausku ir jo komanda būtų karštų debatų objektas. Tačiau mūsų sistema tyli. Galima suprasti, kad ji pasitiki V. Vasiliausku ir jo aplinka. Aišku, sistema, siekdama nuraminti moraliąją visuomenės dalį, pagrūmos, tiesa lengvai, piršteliu.
