Nutarime pažymėta, kad prievartinės karo tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose atžvilgiu Lietuvos Respublikos piliečiai, paimti į tokią Lietuvos Respublikos teritorijos okupacijos laikotarpiu, ir asmenys, pagal tuo metu galiojusius pilietybės įstatymus pripažinti arba tapę Lietuvos Respublikos piliečiais, priversti tęsti tokią tarnybą ar paimti į ją po 1990 m. kovo 11 d., laikytini esantys vienodoje teisinėje padėtyje - abiejų kategorijų Lietuvos Respublikos piliečiai buvo neteisėtai paimti į prievartinę karo tarnybą SSRS ginkluotosiose pajėgose; abiejų kategorijų Lietuvos Respublikos piliečiai buvo priversti atlikti šią karo tarnybą ir tokiomis aplinkybėmis objektyviai negalėjo atlikti tarnybos Lietuvos valstybei. KT konstatuota, kad nėra jokio teisinio pagrindo objektyviai pateisinti skirtingą šių Lietuvos Respublikos piliečių - pareigūnų ir karių - kategorijų traktavimą.
Konstitucinis Teismas, spręsdamas, ar ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai, ypač Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, rėmėsi ir 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atkūrimo“ nuostatomis. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimas buvo grindžiamas Lietuvos valstybės tęstinumu, kuris reiškia, kad 1940 m. birželio 15 d. prieš Lietuvos Respubliką pradėta Sovietų Sąjungos agresija nepanaikino Lietuvos valstybės, kaip tarptautinės teisės subjekto, ir jos suverenių galių. Dėl Lietuvos Respublikos teritorijos okupacijos ir valstybės institucijų sunaikinimo buvo sustabdytas Lietuvos valstybės suverenių galių, taip pat ir jos tarptautinių teisių ir įsipareigojimų, vykdymas. 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS įvykdyta Lietuvos Respublikos teritorijos aneksija buvo niekinis aktas, todėl Lietuvos Respublikos teritorija tarptautinės teisės požiūriu buvo okupuota kitos valstybės ir niekada nebuvo teisėta Sovietų Sąjungos dalis.
KT taip pat pažymėjo, kad iš 1990 m. kovo 11 d. Akto nuostatų matyti, kad konstatuojamas ir Lietuvos valstybės tapatumas: atkūrusi nepriklausomybę Lietuvos Respublika tarptautinės ir konstitucinės teisės požiūriu yra Lietuvos valstybei, prieš kurią 1940 m. birželio 15 d. buvo pradėta SSRS agresija, tapatus teisės subjektas, taip pat tai, kad bet kurios kitos valstybės (taip pat ir SSRS) konstitucijos galiojimo įvedimas, tokios konstitucijos nustatytų pareigų primetimas Lietuvos Respublikos piliečiams buvo neteisėtas.
KT pabrėžė, kad iš Lietuvos valstybės tęstinumo kyla Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumas, kuris reiškia tai, kad tarptautinės ir Lietuvos valstybės konstitucinės teisės požiūriu SSRS pilietybės primetimas Lietuvos Respublikos piliečiams 1940 m. buvo niekinis aktas, šis aktas nebuvo teisinis pagrindas prarasti Lietuvos Respublikos pilietybę. Vadinasi, sovietų okupacijos metais Lietuvos Respublikos piliečių (1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusių asmenų ir jų palikuonių) nesaistė ir neteisėtai jiems primestos su SSRS pilietybe susijusios prievolės, įskaitant ir okupuotoje Lietuvos Respublikos teritorijoje įvestą SSRS visuotinę karinę prievolę.
„Atsižvelgiant į tai, visų Lietuvos Respublikos piliečių šaukimas atlikti SSRS teisės aktų nustatytos privalomos „tikrosios karo tarnybos“ laikytinas neteisėtu ir tokia Lietuvos Respublikos piliečių tarnyba vertintina kaip prievartinė tarnyba jiems svetimai valstybei. Pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas okupuotos teritorijos gyventojų vertimas tarnauti okupuojančios (priešo) valstybės ginkluotosiose pajėgose yra laikomas karo nusikaltimu“, - pareiškė teismas.
KT nutarime pažymėta, kad nėra pagrindo kitaip vertinti Lietuvos Respublikos piliečių prievartinės karo tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, kuri buvo atliekama po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. Jeigu Lietuvos Respublikos piliečiai buvo neteisėtai šaukiami atlikti prievartinės karo tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose okupacijos metais, juo labiau negalėjo būti teisėtas Lietuvos Respublikos piliečių vertimas tarnauti svetimai valstybei po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d.
Šioje byloje KT taip pat aiškino Konstitucijos nuostatas, susijusias su pareigūnų ir karių valstybinių pensijų teisiniu reguliavimu. Nutarime pažymėta, kad iš Konstitucijos 52 straipsnio įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį šių pensijų teisinį reguliavimas, kuris būtų suderinamas su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu asmenų lygiateisiškumo principu.
Nutarime pabrėžta, kad pareigūnų valstybinės pensijos skyrimas ir gavimas turi būti siejamas būtent su asmens tarnyba Lietuvos valstybei.
„Tarnyba kitai valstybei, taip pat ir SSRS (įskaitant Lietuvos TSR), negali būti laikoma tarnyba Lietuvos valstybei. Tačiau pagal Konstituciją įstatymų leidėjas gali atsižvelgdamas į reikšmingas aplinkybes nustatyti tokį pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo teisinį reguliavimą, pagal kurį tam tikrai būtino šiai pensijai skirti asmens tarnybos Lietuvos valstybei laiko daliai būtų prilygintas tarnybos kitai valstybei laikas tokiomis aplinkybėmis, kai atlikti tarnybos Lietuvos valstybei objektyviai buvo neįmanoma“, - konstatavo teismas.
Teismo manymu, įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį pareigūnų ir karių valstybinės pensijos būtų skiriamos asmenims, netarnavusiems Lietuvos valstybei, taip pat asmenims, kurie atlikdami tarnybą Lietuvos Respublikos teritoriją okupavusiai valstybei dalyvavo slopinant pasipriešinimą okupacijai ar vykdant nusikalstamą veiklą prieš Lietuvos gyventojus.
Ši byla buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
