Žinomas Europos Sąjungos strateginių tyrimų centras – Europos užsienio ryšių taryba – jau trečius metus tiria Bendrijos užsienio politiką.
Grupė ekspertų atidžiai išnagrinėja ir savotiškais pažymiais – nuo geriausio įvertinimo A su pliusu iki blogiausio C su minusu – įvertina kiekvieną užsienio politikos kryptį: nuo santykių su Rusija iki derybų dėl klimato kaitos.
Tyrime „Europos užsienio politikos laimėjimai 2013” į akis krinta, kad Europos santykiai tiek su Rusija, tiek su JAV įvertinti vienodai – B su minusu. Ar tai – logiška?
„Atskaitos tašku laikėme tikslus, kuriuos sau kėlė pati ES”, – paaiškino tyrimo vadovė Susi Dennisson.
Pastebėta, kad diskusijose dėl Bendrijos santykių su Rusija nebuvo destruktyvių šalių. Vis dėlto nebuvo ir pulko norinčių imtis lyderystės. Tarp tokių išskirta tik Vokietija.
Didysis trejetas ir Švedija
Be užsienio politikos krypčių įvertintas ir paskirų šalių indėlis. Čia sužibėjo Švedija: pateko tarp tradicinių sunkiasvorių – Vokietijos, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės.
Analitikai pastebėjo, kad Švedija ėmėsi lyderystės ES užsienio politikos klausimais beveik taip pat dažnai kaip ir Didysis trejetas.
Savo ruožtu Londonas, nepaisant diskusijų dėl šalies ateities ES, išliko gana konstruktyvus. Todėl britų vaidmuo įvertintas teigiamai.
Palankumas bendrai politikai
Džiuginančiu ženklu ekspertai įvertino tai, kad praėjusiais metais sumažėjo vadinamųjų dykinėtojų (anglų k. „slackers”. – Red.). Didžiausių dykinėtojų sąraše – Graikija, Latvija, Rumunija ir Ispanija.
2011-ųjų antrąjį pusmetį Europos Sąjungai pirmininkavęs Kipras, Italija ir Lenkija neva dykinėjo keturis kartus mažiau nei ankstesniais metais.
Italijos pažanga aiškinama premjero Mario Monti ir užsienio reikalų ministro Gullio Terzi pastangomis vėl įsitraukti į tarptautinius reikalus.
Tiesa, tyrimą pristatant Paryžiaus politikos mokslų universitete „Sciences po” S.Dennisson komplimentai Italijai sunervino prancūzus, kurie iš Romos nesulaukė paramos karinei operacijai Malyje.
„Yra šalių, kurios nieko nežada ir nieko neduoda.
Bet yra šalių, kurios daug prižada ir paskui vis tiek nieko neduoda”, – akmenų į Italijos daržą metė vienas žymiausių Prancūzijos politologų Dominique’as Moisi.
Lietuva – prie dykinėtojų
Lietuva vienoje srityje buvo įvardyta kaip lyderė, o keturiose – kaip dykinėtoja.
Teigiamai įvertintos Lietuvos pastangos siekiant vizų tvarkos liberalizavimo Ukrainai ir Moldovai.
Dykinėtoja Lietuva įvardinta tokiose srityse kaip strateginės partnerystės su Kinija siekiai, bendros užsienio ir saugumo politikos misijos ir humanitarinė pagalba Sachelio regione Afrikoje.
Įvertinimai, apibrėžiantys rezultatus Rytų partnerystės šalyse, nedžiugina. Tik verslo ryšiai įvertinti geru balu.
Ekspertai atkreipė dėmesį, jog demokratinė situacija daugelyje Rytų partnerystės šalių nepasitaisė arba Ukrainos ir Gruzijos atvejais po rinkimų kelia dar daugiau nerimo.
Tik Moldova išskirta kaip teigiamas pavyzdys.
„Anksčiau diplomatai, norėdami parodyti Rytų partnerystės sėkmę, vykdavo į Kijevą. Dabar važiuoja į Moldovą”, – pažymėjo Tarptautinių studijų ir tyrimo centro direktorius Christianas Lequesne’as.
Europoje pasigesta vienybės
Net ir pripažindami, kad Rytų partnerystės rezultatai susiję su pačių partnerių reakcija, ekspertai pasigedo didesnės ES šalių narių vienybės sprendžiant šiuos klausimus.
Analitikų teigimu, Bendrija praleido progą pasiųsti Kijevui nedviprasmišką žinią per Europos futbolo čempionatą, vykusį būtent Ukrainoje ir Lenkijoje.
Jungtinė Karalystė, Nyderlandai ir Vokietija kvietė boikotuoti varžybas Ukrainoje, bet Lenkija, Slovakija ir kitos Vidurio Europos šalys tikino, kad Kijevo izoliacija tik pastūmės Ukrainą į Rusijos glėbį.
Vis dėlto po parlamento rinkimų ES nukėlė Asociacijos sutarties pasirašymą su Ukraina.
Be to, ES padidino spaudimą Baltarusijos diktatoriui Aliaksandrui Lukašenkai išplėsdama asmenų, kuriems taikomas vizų draudimas ir įšaldomos sąskaitos, sąrašą.
Reaguodamos į Lenkijos ir ES pasiuntinių išsiuntimą Bendrijos šalys atšaukė ir savo ambasadorius iš Baltarusijos. Bet kai buvo išprašytas Švedijos ambasadorius, šalys narės tokių veiksmų nesiėmė.
Rytų partnerystės klausimai bus svarstomi lapkritį Vilniuje vyksiančiame susitikime.
Kraujuojanti užsienio politikos žaizda – Lenkija
Gediminas Kirkilas, Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas
„Nežinia, kodėl dabartinės Vyriausybės ir valdančiosios daugumos bandymai atkurti prieš keletą metų sugriautus santykius su kaimyne ir strategine partnere Lenkija sukėlė keistą ir nesuprantamą reakciją.
Ar todėl, kad buvę valdžioje dešinieji išsigando, jog santykiai, kaip ir turi būti, bus atkurti, ar iš pavydo, kaip Lietuvoje dažnai būna, ar dėl kitų priežasčių, tačiau taip atsitiko.
Karingai nusiteikusieji smerkė užsienio reikalų ministrą už diplomatinio mandagumo žodžius ir net pavertė juos „atsiprašymu valstybės vardu”, aiškinosi, ar jis galėjo (ir kaip drįso...) tai daryti.
Kai kas tai pavadino net „valstybės išdavimu” ir panašiais žodžiais.
Opozicijos lyderis, buvęs premjeras A.Kubilius, ko gero, labiausiai kaltas dėl nemokšiškai sugadintų santykių su strateginiais partneriais, ragino „per daug neatsiprašinėti”, tuo tarsi pripažindamas, kad santykiai vis dėlto buvo sugadinti.
Dar blogiau, jog, sugadinę santykius, valdantieji konservatoriai ir liberalai trejus metus nieko nedarė, kad kaip nors juos atkurtų. Pavyzdžiui, Lietuvos ir Lenkijos parlamentinė asamblėja neveikė nuo 2009-ųjų.
O juk būtent šis parlamentinis forumas jau kone dvidešimt metų ir buvo ta dvišalė politinė parlamentinė institucija, kur visuomet buvo keliami ir diskutuojami patys aštriausi dvišalių santykių klausimai ir problemos.
Net jei konservatorių užsienio reikalų ministras ir nebendravo su Lenkijos kolega, nors tai gana keista, nes nevykdė savo tiesioginių pareigų, parlamentarai, ko gero, kaip tik turėjo bent jau šį vakuumą užpildyti.
Tiesa, ne visi šįkart, ačiū Dievui, pralaimėjusių rinkimus dešiniųjų isterikai pasidavė.
Politologai, ekspertai, apžvalgininkai iš esmės apgynė ministro L. Linkevičiaus diplomatinius žingsnius teigiamai vertindami pastangas atkurti dviejų kaimyninių ES ir NATO šalių pozityvų nusistatymą bendradarbiauti. Kas iš tikrųjų yra neišvengiama – ir tik todėl, kad tokių bendrijų nariais esame, jau nekalbant apie visa kita.
Pozityvus buvo ir kiek vėliau įvykęs premjero A. Butkevičiaus vizitas.
Tuoj pat po jo praėjusią savaitę abi kaimynės pasirašė labai svarbią dvišaliam energetikos projektui „LitPol Link” sutartį dėl nuolatinės srovės intarpo.
Konkursą dėl 288 mln. litų vertės projekto laimėjo žinoma energetikos bendrovė ABB. Tačiau svarbiausia, kad tai bus pirmoji reali jungtis, ne kalbomis ir konservatoriškomis strategijomis prijungianti Lietuvą prie Vakarų Europos elektros infrastruktūrų.
Kaimyninės šalys visoje Europoje turi ginčytinų klausimų, įtampos tautinių mažumų klausimais, praeities nuoskaudų.
Bet juk ES tuo ir unikali kaip sąjunga, būtent todėl ir susikūrė, kad visa tai įveiktų, kad nustotų kariauti, kad bendradarbiautų, prekiautų, kurtų savo šalių gerovę. Pagaliau kad kartu atlaikytų rimčiausius globalios konkurencijos iššūkius.
Ar ne politikų, o ypač užsienio reikalų ministrų, diplomatų, reikalas tokius santykius užtikrinti? Norėtųsi iškelti retorinį klausimą, o kaip mes pirmininkautume ES patys neišsprendę savo dvišalių santykių problemų su kaimynine šalimi?
Ką galėtume pasakyti, pavyzdžiui, Rytų partnerystės klausimu – vienu pagrindinių mūsų pirmininkavimo prioritetų?
Šalims, kurios nori būti Sąjungoje, kurios turi daugybę neišspręstų problemų su savo kaimynėmis ir kurias mes raginame tai daryti?
Ar provincialiuose ginčuose paskendusios kaimynės, šiuo atveju Lietuva ir Lenkija, būtų tinkamas pavyzdys Europai ir toms šalims, kurios prie jos glaudžiasi ir kurias mes raginame laikytis europinių įstatymų bei vertybių?”
