Mieliau detektyvas ieško skolininkų, dingusių žmonių, tikrina CV faktus. Kartais jam tenka paprastos užduotys. Užtenka įvesti žmogaus pavardę socialinio tinklo „Facebook“ paieškoje ir parašyti žinutę jo draugams.
O kartais istorijoje tiek daug nežinomųjų, kad belieka kreiptis į ekstrasensus.
Kūną rado po skambučio
„Facebook“ detektyvui pasitarnavo, kai į jį kreipėsi 8 mėnesius suaugusios dukters nematę tėvai. Jiems kėlė nerimą, kad dukters telefonas visą laiką išjungtas. Buvo aišku, kad dukra nenori su gimdytojais bendrauti.
Detektyvas ėmėsi lengviausio kelio. Suvedė merginos vardą ir pavardę socialiniame tinkle ir rado jos profilį. Jos draugams parašė žinutę, kad tėvai ieško moters, nes nerimauja dėl jos. Dukra pati paskambino tėvams ir juos nuramino.
Sudėtingiausiose situacijose V. Semeniukas klausia ekstrasensų nuomonės. Jų informaciją detektyvas vertina atsargiai, tačiau dažnai spėjimai pasitvirtina.
„Kartą dingus vienam jaunuoliui jo tėvas rado mane internetu, skambino ir klausė, ką daryti. Patariau jam susisiekti su Rusijos psichologinės ekspertizės instituto ekstrasensais“, - prisiminė pašnekovas.
Ekstrasensai pasakė, kad vaikinas negyvas, patikslino teritoriją, kur galėtų būti jo kūnas. Kitą dieną pareigūnai rado vaikino kūną užšalusioje upėje.
„Sunku rasti lavoną upėje, ypač, kai ji užšalusi. Manau, kad ekstrasensai padėjo“, - įsitikinęs V. Semeniukas.
Pėdsakai veda į morgą
Portalas lrytas.lt rašė apie istoriją, kurią detektyvas narplioja iki šiol. Prieš 21 metus Vilniuje dingo jaunas vaikinas Viktoras Stvolas. Tėvai įtaria, kad sūnų nužudė. Jie iki šiol nežino, kur yra jo kūnas.
Ši mįslė V. Semeniuką nuvedė iki vienkiemio Trakuose, kur jis norėjo rasti į įvykius įsipainiojusį vyrą. Pastarąjį darbe pakeitė būtent V. Stvolas. Vaikinas galėjo demaskuoti buvusį darbuotoją, kuris galimai vogė iš saugomų sandėlių.
„Tokia darbo esmė – patikrinti kiekvieną versiją“ - aiškino detektyvas. Tiesa, tąsyk sodyboje jis nieko nerado. Dabar ketina važiuoti į morgą, žiūrėti per 20 metų rastų ir neatpažintų lavonų nuotraukas, aprašymus, kaip buvo apsirengę, kaip atrodė.
Intuicija, keturi ratai ir rašiklis
Svarbiausia detektyvo pagalbininkė – intuicija. „Per keliasdešimt darbo metų uoslė išlavėjo“, - džiaugėsi specialistas. Jam taip pat prisireikia „keturių ratų, dviejų kojų, galvos ir popieriaus su rašikliu“, kad laišką ar užklausimą galėtų parašyti.
„Detektyvu galėtų būti kiekvienas žmogus. Taip ir turėtų būti! Detektyvas – tai žmogaus prigimtis“, - įsitikinęs profesionalas.
Paklaustas, ar naudoja telefono pasiklausymo įrangą, detektyvas purto galvą. Jo darbe to neprisireikia. Kartais į pagalbą ateina užsienyje dirbantys kolegos. Lietuvis su jais susisiekia per internetinius forumus.
Šaudė nuo 10 metų
Vilnietis įvaldė ginklą dar vaikystėje. Būdamas 10-ties pradėjo lankyti biatlono treniruotes. Kone prieš trisdešimt metų tapo kriminalistu. Vyrą įkvėpė pistoletai, šaudymas, knygos apie nusikaltėlių gaudynes. Tai romantika, kurios dabar darbe nebeieško. Ir ginklo nebeturi, sako, ir be jo jaučiasi saugus.
„Kai atėjau į kriminalinę paiešką, pasirodė, kad jokios romantikos nėra. Tai – kruopštus darbas. Ir man jis patinka“, - sakė vilnietis.
Nuo 1984 metų dirbo milicijoje. Po septynerių metų išėjo. „Dėl politinės situacijos“, - 1991 metų įvykius prisiminė pašnekovas.
Vienoje įmonėje ėmė vadovauti apsaugos grupei. Vėliau ėmė ieškoti besislapstančių skolininkų. 2010 metais įsteigė savo viešąją įstaigą „PoliPro“, kuri padeda ieškoti dingusių žmonių.
