Po kelerius metus trukusios politinės šaltosios taikos ir net kartkartėmis plykstelėdavusių žodžių mūšių dabar tiek Vilnius, tiek Varšuva kiekviena proga stengiasi pabrėžti būtinybę atnaujinti santykius ir visomis išgalėmis stiprinti bendradarbiavimą.
Šio darnaus choro bent jau viešumoje kol kas nesugadino net tie, kurie santykių atnaujinimo perspektyvas vertina kiek skeptiškiau, pavyzdžiui, Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė.
Vasario 16-osios proga surengtas Lenkijos prezidento B. Komorowskio vizitas šias tendencijas dar kartą patvirtino. Tačiau kas toliau?
Lenkijos pusei, atrodo, viskas aiškiau negu aišku.
Kone visi šios šalies pareigūnai, kalbėdami viešai, po pareiškimų apie santykių atnaujinimo svarbą skelbia tą pačią žinią – Varšuva laukia Vilniaus veiksmų ir tikisi, kad neteks dar kartą nusivilti. Tą patį galėjome išgirsti ir B. Komorowskio vizito Vilniuje metu.
Tačiau ar tikrai, vaizdžiai tariant, kamuolys – tik Lietuvos aikštės pusėje. Ar tikram santykių atnaujinimui gali užtekti vien senų oficialiojo Vilniaus pažadų tesėjimo? Ar ne metas ir Varšuvai savo žodžius imti patvirtinti realiais darbais?
Niekada neslėpiau savo įsitikinimo, kad ne tik geri, bet ir strateginiai santykiai su Lenkija – labai svarbus Lietuvos nacionalinis interesas.
Neslėpiau ir to, kad galimybė rašyti savo pavardes originalo kalba ar dvikalbės gatvių pavadinimų lentelės – teisės, kurias Lietuvos lenkams būtina suteikti.
Tačiau tuo pat metu suprantu, kad net geranoriškai dėl to nusiteikusiems Lietuvos politikams įgyvendinti visa tai nebus lengva.
Maža to, gerų santykių su Lenkija rėmėjų Lietuvos valdžioje laukia dar vienas iššūkis – įtikinti Varšuvą, kad minėti tikslai mūsų šalyje negali būti pasiekti be kaimyninės šalies pagalbos.
Tiksliau tariant, taikymosi procesas ir tam reikalingi Lietuvos žingsniai negalės būti vienpusiai. Ar supranta tai Varšuva?
Tokį klausimą kelti ir Lenkijos politikų kalbų nuoširdumu suabejoti verčia pastaruoju metu iškilęs Varšuvos nebendradarbiavimo su Vilniumi abiem šalims svarbioje ES politikos srityje pavyzdys.
Lenkija kartu su Vokietija, Čekija ir Švedija neseniai Europos Sąjungoje pateikė naujas vadinamosios Rytų partnerystės politikos įgyvendinimo iniciatyvas.
Rytų partnerystės politika ypač svarbią vietą užima ir Lietuvos užsienio politikoje. Tačiau Varšuva apie naujas iniciatyvas nusprendė skelbti kartu su jau minėtomis Vokietija, Čekija ir Švedija. O Vilniaus apie tai net neinformavo, nekalbant jau apie tai, kad būtų pakvietusi jungtis prie minėtosios grupės.
Ar verta stebėtis, kad toks akibrokštas nepridėjo pasitikėjimo, kad Varšuva ne tik laukia nuolaidų iš Vilniaus, bet ir pati realiais darbais pasiryžusi stiprinti bendradarbiavimą?
Bent jau tiems, kam to pasitikėjimo Lietuvos valdžioje ir taip trūko, tai tapo akivaizdžiu ženklu Vilniui neskubėti imtis Varšuvos taip laukiamų darbų.
Nors tokie politikos užkulisių dalykai dažniausiai į viešumą net nepatenka, Varšuvai nerodant realaus noro bendradarbiauti su Lietuva, entuziazmas gerinti santykius su Varšuva gali atvėsti ir Vilniuje. Ypač tarp sprendimus priimančių aukščiausių pareigūnų.
Ne mažesnės grėsmės kyla visuomenės nuomonei, kuri Lietuvoje, reikia pripažinti, Lenkijos atžvilgiu ir taip dažnai nebūna pati palankiausia.
Štai, pavyzdžiui, lietuvių mokyklų Lenkijoje problema. Tiek premjeras A.Butkevičius, tiek prezidentė D.Grybauskaitė šią savaitę labai aiškiai pareiškė, kad tikisi, jog neuždaryti net ir labai nedaug mokinių turinčių Punsko valsčiaus lietuviškų mokyklų padės ir Lenkijos valdžia.
Tai, koks bus Varšuvos atsakymas, gali labai daug lemti ir tolesnį Vilniaus pasiryžimą spręsti Lenkijos keliamas problemas dėl lenkų mažumos Lietuvoje.
Lietuvoje valstybė iš tiesų prisideda, kad nebūtų uždaromos ir mažos lenkiškos mokyklos. Taigi morališkai logiška to paties būtų laukti ir iš Lenkijos. Ir rinkėjai Lietuvoje kitokią poziciją vargu ar suprastų.
Bet ir vėl – ar visa tai iš tiesų supranta Varšuva?
Abejonių tikrai kyla. Todėl už gerus santykius su Lenkija kovojantiems Lietuvos politikams kautis teks ne vien Lietuvoje.
Pavyzdžiui, užsienio reikalų ministrui L.Linkevičiui nebeužteks atsimušinėti nuo kritikos strėlių dėl atsiprašymo Lenkijoje ir stengtis toliau nuosekliai vykdyti net Vyriausybės programoje įrašytą santykių su Lenkija atnaujinimo politiką.
Ne mažesnis iššūkis bus įtikinti L. Linkevičiaus kolegą Lenkijoje R. Sikorskį, šios šalies premjerą D. Tuską, prezidentą B. Komorowskį ir kitus kaimyninės šalies politikus.
Nes keičiant dviejų šalių santykius kamuolys dabar toli gražu ne vien Lietuvos pusėje.
