Kalbant apie neonacizmą, jie purtosi tokio apibūdinimo. Jų veidai per eitynes niūrūs, pečiai – suremti. Jie mėgsta būgną ir žygio batus.
Jų reikalavimai kategoriški - „Lietuva lietuviams“. Arba - lyriški, kaip iš popdainos apie baltą žuvėdrą: „Broliai esame balti“.
Pats velnias neatskirtų, kurie iš jų yra nebrendylos ar analfabetai, kurie viešai veidmainiauja, laikydami tai politika, Jiems patinka atrodyti išmintingiems kaip poemų barzdoti senoliai arba piemenukais, tačiau legendinių auksaplaukių ir mėlynakių pašlovinimas jau išnyko iš jų interneto svetainių. Kai kurie jų per praėjusius rinkimus siekė kėdės Seime.
Pasak jauno austro, dirbusio vienoje Vilniaus kultūrinėje institucijoje praėjusių metų pavasarį, per jų eitynes 2012 kovo 11 buvo traukiama nacių žygio daina Horstas Wesselis originalo kalba, dalyvaujant jauniems Rytų vokiečiams.
Drauge su jais trypia Nepriklausomybės švenčių tirpstantį sniegą ir skustagalviai, įsimylėję kaukolę ir pamėgę gotišką šriftą. Prireikus, jie nuo pastarųjų atsiriboja, tačiau jų ambicijos būtų apjungti, bent jau Nepriklausomybės eitynių dienai, visas kitas eitynes po savaip suprantamo patriotizmo vėliavomis ir transparantais.
Diskutuojant viešai, jiems svastika nieku gyvu nėra kruvini mėsmalės ašmenys iš netolimos praeities, o saulės ženklas, jiems kaukolė – SS uniforminis ženklas – tai ilgaamžiškumo simbolis. Kas jų galvose būtų galima suvokti išgėrus su jais alaus po eitynių arba heavy metal koncerto, tačiau tiriamoji žurnalistika, deja, yra silpna lietuviškosios žiniasklaidos grandis.
Pasiskaičius jų arba panašaus plauko mintytojų svetaines, tokias kaip „Nacionalistas-Tautininkas-Patriotas“ arba „Tautos balsas“ matyti, kad jie yra pasigalandę poleminius ginklus ir pasigludinę tautininkų žodyną ir netgi „strategiškai“ mąsto, nors jų mąstymas yra diletantiškas ir, geriausiu atveju, tai prieškario etninio nacionalizmo kalkė, pradedant retorika ir baigiant pasaulėžvalga.
Tarp viešoje erdvėje besireiškiančių jų globėjų (bandančių juos, kaip kyla įspūdis, tėviškai prilaikyti nuo ekscesų) yra Seimo narys, disidentas ir signataras A. Patackas, jų ketinimams pritaria kitas signataras A. Medalinskas, kuriam „branginantieji savo tautą“ nėra „įtartini“, (kokia šventvagystė manyti, kad po žygeivių uniforma gali slypėti, tarkime, svastikos tatuiruotė, kaip tai buvo išsiaiškinta prieš kelerius metus mūsų armijoje) ir dešiniųjų patriarchas Vytautas Landsbergis, juos paminėjęs vasario 16 proga.
Nekalbant apie G. Songailos tautininkus, kuriems smagu remti viską, kas užsirašo „patriotas“ kone ant kaktos ir pasivadina tuo saldžiu žodžiu „tautinis“.
„Nieks nežino tokio dėdės, kurs sūnėną būt suėdęs, - cituojant prieškario Laikinosios poetą Kazį Binkį.
Tenka sutikti su kitais šiuose puslapiuose pasisakiusiais komentatoriais, kad kietas E. Zuroffo ir ekscentriškas D. Kaco atsakas į tai, ką jie stebėjo vasario 16-ąją Kaune, buvo neproporcingas tam, kas iš tikrųjų vyko.
Antra vertus, mūsų žiniasklaida visa tai atspindėjo gan prastai. Atrodė, kad jų eitynės vienintelės, o tai netiesa, buvo net ir gausesnio, krikščioniškojo jaunimo ankstesnėse tos dienos eitynėse. Abu stebėtojai buvo ydingai žurnalistiniu požiūriu įvardijami „žydų atstovais“, o ne kaip antinacistinių pažiūrų individai, juk jie atstovavo, pasak LŽB tinklalapio, vien tik sau.
Apskritai, kas tai yra „žydų atstovai“, broliai žurnalistai? Vargu ar suvokiate, kad „žydų“ politinis ir kultūrinis gyvenimas pasaulyje yra tiesiog neaprėpiamas, prieštaringas ir daug sudėtingesnis, negu etninių lietuvių?
Ir nežinia ką pademonstruotų toji demonstracija, netgi pareguliavus dėdėms-politikams, jeigu nebūtų šių angliškai kalbančių stebėtojų. Budrusis J. Panka, LTJC pirmininkas, apsiavęs žygio batais, žingsniavo šalia kolonos iki pat Kauno Rotušės.
Ir, visgi, būtų pagrindo manyti, kad šis judėjimas yra priedanga kai kurių etnocentriniu radikalų, gal net ir rasistų, besinaudojančių demokratija tam, kad įgautų teisinę galimybę tapti rimtais politikos veikėjais.
Jie dabar bando būti politiškai korektiški (sunkokai sekasi), bet sėdę į mažiau klibančias kėdes jie laipsniškai atsikratytų juos slegiančio politinio korektiškumo (juk jie priešina save Vakarų kultūrai, įsivedusiai šią sąvoką) ir bandytų įvesti monopolį raiškai viešoje erdvėje, o ne vien tik savaip suvokiamam patriotizmui ir lietuvybei. Juk jie valstybę vertina labiau negu demokratiją. Tai liudijo praėjusiais metais neštas plakatas „1926”, pagerbiantis prieškario perversmininkus.
Kaip tik dėl tokių šūkių, aš pasikviečiau praėjusiųjų metų kovo 11 nacionalistinių eitynių organizatorius į Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centrą ekspozicijose rodomų dokumentų apžvalgai ir trumpai diskusijai. Štai ką prisimenu.
Klausimas: Kas yra „Lietuva-lietuviams“?
M. Kundrotas, judėjimo ideologas. „Mes juk nerašome „tik“ lietuviams.
Klausimas: Bet brūkšnys juk reiškia praleistą žodelį. Kokį, jei ne „tik“?
M. Kundrotas: „Taip, mes manome, kad etniniai lietuviai turi sudaryti visuomenės ir valstybės pagrindą.“
Ką gi, neprieštaraučiau šiam teiginiui.
Jei būčiau tikras, kad patekę į įstatymų kalvę (jų kitas šūkis tose eitynėse buvo „Šiandien gatvėje, rytoj Seime“) jie nebandys mūsų atkirsti nuo Europos, tuo pačiu dar labiau pastūmėdami į Rusijos glėbį, negu kad slystame šiandien, ir siūlydami įstatymų projektus, bandančius diskriminuoti Lietuvos piliečius pagal tautybę, kad „išsaugotų“ tąjį pagrindą.
Skaitydamas jų svetaines, ponai, tuo niekaip negali būti tikras. Jų visos mintys užtrauktos ant etnocentrinio kurpalio ir Europą jie, gąsdindamiesi, pervadino Jevrosojuzas. (Kiek nepakantos šitokioje vartosenoje!)
O ir aš, kviesdamas juos į svečius, buvau naivus. Ekskursijomis uždaros protausenos nepakeisi. Vėliau, rudens rinkimų metu vienas iš TC apsilankiusiųjų reprezentavo save rinkiminiame plakate pasipuošęs kaklaryšiu, siuvinėtu svastikomis, o kitus TJC kandidatus atstovavo rinkiminis plakatas su gebelsiška „žydo“ karikatūra. Dėkuidie, rinkėjas bent jau šiuo atveju išsaugojo sveiką protą ir jie kolei kas taip ir liko „gatvėje“.
Visgi, jų aukščiau paminėtam šūkiui, regis, lemta išsipildyti. Šioms jėgoms politiškai bręsti ir tarpti sudaro prielaidas ir kiti nuodugniau nediskutuoti įvykiai ir istorijos tarpsniai, tokie kaip objektyvus Laikinosios vyriausybės vaidmuo. (Ambrazevičiaus perlaidojimo patronais buvo ir tie, kas dabar sveikino šią demonstraciją Kaune.)
Politiko esmę sudaro ne tai, kad jis yra beletristas, kaip Ambrazevičius, o tai, kokie jo politinių sprendimų rezultatai ir padariniai. Pasak T. Venclovos minčių, išsakytų knygų mugės dienomis jeigu Lietuvą būtų okupavę ne sovietai, o amerikiečiai (daugelio patriotų svajonė) LV būtų teisiama kaip kolaboracinė.
Rašytojas S. Parulskis, į mano klausimą pristatant jo grožinę knygą apie Holokausto vykdytojus Lietuvoje „Tamsa ir partneriai“, kodėl Vokietijoje dvidešimt metų po nacių režimo kapituliacijos, buvo jau pasirodę reikšmingų kūrinių, iš esmės pervertinančių praeitį (Nobelio laureatai H. Bollis ir G. Grassas), o Lietuvoje,gyvenant daugiau nei 20 metų be cenzūros pirmasis romanas apie Holokaustą, vaizduojantis vietinių žudikų būrį, pasirodo tik dabar, sumurmėjo, kad mūsų inteligentija yra „nukvakusi“.
Manau, kad atstumas nuo inteligento ir minios Lietuvoje, mąstysenos požiūriu, yra tik vienas žingsnis. (Tai, beje, parodė ir Garliavos įvykiai). Tokios, nebrandžios visuomenės padariniai, kai inteligentai ryšį su tauta suvokia kaip vulgarų populizmą, skaudžiai atsiliepia ir mūsų politinei kultūrai ir kultūrai apskritai.
Kaip tik dėl to velniaižin iš ko varomas birzgalas su etikete „patriotas“ - kaip tų jį bevadintum - šventiniu šampanu ar švęstu vandenėliu ar dievo karvytės siūsiukais – privalo būti perkoštas per racionalaus proto filtrą.
Klausimas Quo vadis kyla Rytų Europos tautoms nuolat. Ir vargas tautai, kur inteligentiją išstumia pusinteligenčiai. Juk tie, kam Lietuva yra geopolitinių eksperimentų poligonas į visa tai žvelgia profesionalų, o ne piemenų, akimis.
Vytautas Landsbergis pasveikino LTJC demonstraciją, lyg ir pamiršęs kad tą pačią dieną Kaune, ir dviejomis valandomis anksčiau, (aš, deja, pasikartosiu) surengė eitynes daug gausesnis krikščioniškojo jaunimo būrys, nepatekęs į žiniasklaidos objektyvą.
Negi mūsų lietuviškasis Havelas – vis radikalesnis? Liūdnas, profesoriau, neapsižiūrėjimas.
Įdomu, kaip po TJC lyriniu šedevru „Broliai esame balti” jaustųsi, priėmęs A. Patacko kvietimą žygiuoti drauge Lietuvos pilietis V. Diawara, kurio protėviai kilę iš Malio?
Nepūskit, ponai, praeiviams į akis dūmų. Mūsų orumo (ir, beje, patriotizmo) reikalas susivokti, kur link suka mūsų kelias.
