- Džiugu matyti, kaip ji stiprėja, - paklaustas, kaip jaučiasi jubiliatė, permainomis džiaugėsi šiomis dienomis seserį aplankęs brolis Rimantas Stankevičius. - Mes bandome bendrauti skaipu, bet kai pats pamatai žmogų ir lygini su tuo, kas buvo prieš išvykstant, maloniai nuteikia, kad tie mėnesiai reabilitacijos centre nepraėjo veltui. Intensyvus darbas, kaip tvirtino nuolat šalia esanti dukra Rasa, nuo septintos ryto iki aštuntos vakaro net be pogulio dieną duoda rezultatus.
- Ar ponia Kazimira gali savarankiškai vaikščioti, ar laisvai bendrauja?
- Ji nėra prikaustyta prie lovos kaip anksčiau, vaikšto pasiremdama spirtuku, apeina koridoriumi keletą ratų, bando lipti laipteliais. Į gryną orą išeiti negali, bet ten geros sąlygos, patalpa yra įrengta stadiono principu, kur žmonės mankštinasi kiekvienas pagal savo galimybes.
Matau, kad ji tvirčiau jaučiasi suvokimo prasme, bendrauja adekvačiai, gaila tik kad ne viską gali išreikšti žodžiais. Einame pirmyn ir turime viltį, nes pamatėme, kas per metus įvyko. Kadangi rezultatai akivaizdūs ir yra galimybės, reabilitaciją vaikai dar pratęsė mėnesiui, nes reikia naudotis tuo, kas yra geriausia.
- Ne paslaptis, ką dovanų nuvežėte seseriai į Maskvą?
- Per tuos pusę metų manęs ir pažįstami, ir nepažįstami žmonės, politikai, prašydavo perduoti Kazimirai linkėjimus.
Aš sakydavau, kad rašausi į knygutę ir būtinai perduosiu. Kai šeštadienį ėjau per Lietuvos muitinę, džiaugiausi, kad manęs nesulaikė - tiek daug sveikinimų gabenau ir perdaviau Kazimirai. Dar suradau savo archyve vieną dainą, kur rusų bardas dainuoja „Kazimira, Kazimira, začem sojuz ty razrušila“. (Kazimira, Kazimira, kam tu sąjungą sugriovei - rus.). Aš nuvežiau jai tą kompaktinį diską, mes maloniai pasiklausėme. Sudainavome: „Pakelkime taurę linksmybių“. Ir pakėlėme taures.
- Ponia Kazimira politikoje buvo labai aktyvi ir tai tikriausiai tapo insulto priežastimi. Ar su seserimi niekada nekalbėdavote, kad laikas sustoti?
- Ji savęs netausojo, nesaugojo, buvo stiprios sveikatos ir galvojo, kad sveikata yra neišsemiamas resursas. Pasirodo, kad taip nėra, ignoruoti savęs ilgai negalima. Anksčiau ar vėliau sulaukiame vienokio ar kitokio rezultato. Politikoje jos kelias tikrai nebuvo rožėmis klotas. Po Sąjūdžio gražių laikų ir pirmosios Vyriausybės buvo ir karčių dalykų. Ji buvo jautri, nors stengėsi to neparodyti, bet jautėme, kad labai sielojosi.
Aš ne vieną kartą sakiau: „Kazimira, gal laikas pagyventi sau, savo malonumui?“ Bet prigimtis žmogaus tokia, kad jis negali sustoti, atrodo, kad ne viską padarė. Kita vertus, stebėdamas politinį gyvenimą šiek tiek iš vidaus, matau, kad kelerius metus pabuvę ar esantys politikoje žmonės tampa savotiškai priklausomi. Aš vartoju terminą – „narkomanas“. Pasakyti sau „Sustok!“, kaip padarė buvęs Seimo pirmininko pavaduotojas Česlovas Juršėnas, ji nesugebėjo.
