Ir sunku vienaprasmiškai į jį atsakyti: ir po sueities, ir baigus rašyti knygą užplūdę jausmai būna migloti, sunkiai nusakomi, galbūt apskritai neįvardijami. Žinau tik tiek, kad praėjus kiek laiko vėl norisi tai pakartoti, kitaip tariant, vėl pakelti rašiklį.
Walteris Benjaminas, mąstydamas apie Marcelį Proustą, yra sakęs: „Išgyventas įvykis yra baigtinis – šiaip ar taip, apsiribojantis išgyvenimo sfera; o atsimintas – begalinis, kadangi jis yra vienintelis raktas į tai, kas atsitiko prieš ir po to“.
Prieš ir po to visuomet svarbiau nei ta akimirka, kai aimanuodamas išspaudi iš savęs šlakelį gyvybės. Prancūzai orgazmą vadino mažąja mirtimi, taip, būtent taip ir yra – kas gali būti labiau gyvybinga už sėklą, už tai, kas pradeda kitą gyvybę?
Ypač, jeigu turėsime galvoje, kad tikroji, pati tikriausioji, švenčiausioji, amžinoji meilė kaip tik ir trunka lygiai tiek, kiek orgazmas (pastarasis, beje, priklauso nuo individualių sugebėjimų ir savybių). Netekdamas sėklos šiek tiek miršti. Šiek tiek miršti ir paleisdamas į pasaulį knygą.
Jeigu iš tiesų tai dalis tavęs, jeigu iš tiesų tai gyvas, kuriantis dalykas, jeigu iš tiesų tai sėkla, krentanti į skaitytojo sąmonės dirvą ir ten pradedanti naują gyvybę, naują pasaulį. Tokią knygą sukurti ne visuomet pavyksta. Net jei vieni jos nekenčia, kiti mėgsta, treti net nežino ją egzistuojant.
Taigi, ką jaučiu nuleidęs rašiklį taip ir lieka paslaptis. Jeigu žurnalistė klaustų, ką jautėt ištraukęs rašiklį... Ko gero, irgi aiškiau nebūtų. Ištraukęs sudrėkusį putotą rašiklį iš susivėlusio, banguojančio, bet pamažu jau rimstančio knygos kūno – ką jaučiu? Kad norėčiau tai pakartoti dar keletą sykių? Ar kad tai jau paskutinis kartas?
Kaip tik todėl kalba apie knygas visuomet komplikuotas dalykas.
Kiekvieną sykį turi sugalvoti, kaip išsisukti. Pamenu, valgydamas pusryčius, o gal dar anksčiau, prausdamasis vengriško viešbučio duše supratau svarbų dalyką – mano santykiai su knygomis labai panašūs į santykius su moterimis. Taigi kai Budapešto knygų festivalyje vyko grupinis šiaurės šalių rašytojų knygų pristatymas, pamėginau išdėstyti mane ištikusią teoriją.
Apie būsimą knygą galvoji kaip ir apie būsimą moterį, svajoji apie ją, geidi jos, susikuri pavidalą, kuris jaudina, galiausiai tu tą pavidalą ir įsimyli ir kai pagaliau sutinki realią moterį (knygą) arba knygą (moterį) jau nebežinai, ką labiau myli, ko labiau geidi – susikurto pavidalo ar realaus objekto.
Kažkas iš sąmojingųjų yra pasakęs, kad literatūra dažniausiai domisi vaikų darymu, o jų auginimą palieka gyvenimui. Taip ir su knygos rašymu – anksčiau ar vėliau supranti, kad romantinis laikotarpis baigėsi, prasidėjo vedybinis – turi baigti, ką pradėjęs, galvoti apie visumą, apie struktūrą, apie personažus ir pan.
Tai vadinasi atsakomybe, įsipareigojimais ir dar visokiais dalykais. Galiausiai vieną rytą nušvinta, kad visa tai tau jau nusibodo, kad esi kai kuriais dalykais netgi nusivylęs, o dar vėliau pamatai, kad tu jau išsiskyręs. Su knyga, žinoma, ir su moterimi, ir pats su savimi, su savo aistra, su savo apsėdimu, įkvėpimu, su visu pasauliu. Gerai, jeigu tuo metu jau būni užbaigęs knygą, bet kartais skyrybos įvyksta ją dar berašant. Tada jau tragedija, drama ir Armagedonas.
Visi, visi vargsta savaip – Marcelio Prousto korektūros skaitymo įpročiai varydavo neviltį rinkėjams. Lankai būdavo grąžinami prirašyti iki kraštų. Tačiau nebūdavo pataisyta nė viena korektūra, spaudos klaida; visa laisva erdvė būdavo užpildoma nauju tekstu.
Poetas Wystanas Hugh Audenas yra sakęs, kad jį, pabaigusį eilėraštį, apimdavusi baiminga nuojauta, jog tai paskutinis eilėraštis. Poetas Jamesas Fentonas – atvirkščiai: tvirtino, jog kai jam pavyksta pabaigti eilėraštį, jis manąs, jog tokį pat triuką jam pavyks pakartoti dar du ar tris sykius. Ir tik vėliau, kai aistra išblėsdavo, jis suprasdavęs, kad reiks vėl ilgai laukti.
Johnas Robertas Fowlesas kalba apie skirtumą tarp rankraščio ir galutinio teksto varianto: rankraštis – netaisyt, varyt nesustojant, nes detalės – tai tramdomieji marškiniai; perrašinėti, braukyti, koreguoti ir pildyti detalėmis, kai labiausiai to nesinori, kai labiausiai nekenti savojo teksto.
Ir kiek tos neapykantos išsitaško buitinių konfliktų metu tarp mylimųjų, tarp pamažu tolstančių vienas nuo kito dar visai neseniai buvusių artimiausių būtybių pasaulyje – ar kas nori apie tai kalbėti viešai? Nors kiek smegenų turintys žmonės tikrai nenori.
O paskui, kokiame nors knygų festivalyje manęs paklausia ko nors apie knygą, su kuria aš jau išsiskyręs prieš keletą mėnesių, o kartais net ir keletą metų, iš karto kyla keblumų. Blogai kalbėti apie knygą kaip ir apie moterį – nepatartina.
Gali atsirūgti. Gerai kalbėdamas apie savo tekstą būsi sumautas pagyrūnas, o tai irgi dažniausiai baigiasi blogai. Taigi, jeigu nori išsisukti, turi sugalvoti kokią nors istoriją, kad nuviliotum klausiančiojo dėmesį nuo jam rūpimo dalyko. Pavyzdžiui, kaip jautiesi ištraukęs rašiklį iš įkaitusio, banguojančio, bet pamažu jau rimstančio, slūgstančio knygos kūno.
