Marcinkoniškiai nutarė prisiminti seną, prieškario laikus menančią žiemos pramogą. Ant Kastinio ežero ledo jie įrengė karuselę, kurią dzūkai vadina „kalvaratu” arba sukylu.
Karuselės konstrukcija labai paprasta. Prieš kelias dienas į ledą buvo įšaldytas baslys, ant kurio pritvirtinta ilga besisukanti kartis. Prie jos galų tvirtinamos rogės.
Važinėtis rogėmis gali daugiausia keturi vaikai, o tuo metu kartį suka trys mažieji marcinkoniškiai.
Tokios žiemos karuselės paplitusios ne tiktai Dzūkijoje. Kitur jos vadinamos bobomis arba tiesiog karuselėmis.
Marcinkonyse gyvenantis 79 metų Juozas Korsakas pasakojo, kad vaikystėje jo tėvų namas buvo tarp Gaidžių ir Janulių. Tai Marcinkonių, dabar didžiausio pagal plotą Lietuvoje kaimo, dalys.
Sukylą vaikai įrengdavo ant Dorupio upelio. Kol nebuvo nusausintas, tas upelis žiemomis smarkiai patvindavo.
„Jis išsiliedavo nuo kalno iki kalno ir būdavo panašus į Nemuną”, – prisiminė Marcinkonių senbuvis.
Vyresni vaikai sekmadieniais eidavo į bažnyčią, o mažieji, kol būdavo šalta, nuo tos pareigos būdavo atleisti.
Anot J.Korsako, anksčiau sukylas būdavo kiek kitoks – kartį pritvirtindavo prie seno rato stebulės. Kartį paprastai sukdavo suaugusieji, nes tai nelengvas darbas, o vaikai važinėdavosi medienai iš miško ar geležinkelio pabėgiams vežti skirtomis rogutėmis.
„Įsukdavo taip, kad net ausyse švilpdavo. Galva taip imdavo svaigti, kad nulipę nuo rogių atrodydavome kaip iš kosmoso grįžę”, – juokėsi J.Korsakas.
Jo žodžiais, sukylas visiškai nepavojingas, palyginti su važinėjimusi rogėmis nuo kalnų.
Besileisdamas nuo stataus kalno prie bažnyčios vienas vaikas galva trenkėsi į tvoros stulpą ir iki šiol yra paralyžiuotas.
