Toks klausimas skamba gana drastiškai, tačiau būtent į jį ar į labai panašiai skambančius argumentus gali tekti atsakinėti su Baltarusijos valdžia bendraujantiems Lietuvos diplomatams.
Ir tokį kozirį Baltarusijos diktatoriui A. Lukašenkai į rankas įteikė ne kas kitas, o Lietuvos valdžia. Tiksliau, buvęs užsienio reikalų ministras A. Ažubalis.
Pats buvęs ministras tai sugalvojo ar ne, ne taip svarbu.
Svarbiausia – vėl smarkiai pašlijo mūsų šalies įvaizdis tarptautinėje arenoje.
Vilniaus apygardos administracinis teismas pirmadienį panaikino šių dviejų pareigūnų nulemtą sprendimą į pernai rudenį mūsų šalyje rengtą diskusiją apie branduolinę energetiką uždrausti atvykti Baltarusijos piliečiui M. Ulasevičiui.
Teismas tokį sprendimą priėmė negavęs jokių duomenų, kad aktyvistu prieš branduolinių reaktorių statybą prisistatantis baltarusis keltų pavojų Lietuvos saugumui arba viešajai tvarkai.
Maža to, draudimas įvažiuoti į mūsų šalį M. Ulasevičiui ir Baltarusijos antiatominio judėjimo koordinatorei T. Novikovai (sprendimas dėl analogiško jos ieškinio irgi bus paskelbtas netrukus) galiojo tik tris mėnesius.
Šie mėnesiai lyg tyčia sutapo su pernai spalį rengto referendumo dėl naujos atominės elektrinės statybos Visagine agitacinės kampanijos laikotarpiu.
Pavyzdžiui, dabar nei M. Ulasevičiui, nei T. Novikovai jokie apribojimai netaikomi, ir jie gali netrukdomi ne tik Lietuvoje minti teismų slenksčius, bet ir skleisti savo idėjas.
Todėl, kad ir ką dabar išvedžiotų buvęs užsienio reikalų ministras, akivaizdu, jog oficialusis Vilnius tuomet tiesiog pasirūpino represiniais būdais užčiaupti burnas pasisakantiems prieš atominę energetiką, nes pati tuometė Lietuvos dešiniųjų valdžia agitavo už naujos atominės elektrinės statybas.
Ar taip gali elgtis demokratinės valstybės valdžia? A. Ažubaliui iki šiol atrodo, kad gali. Jis kritikuoja teismo sprendimą ir „Lietuvos ryto” televizijai net pareiškė, kad bet kurioje Europos valstybėje tokia teismo nutartis būtų neįsivaizduojama.
Tiesa, naujasis užsienio reikalų ministras L. Linkevičius, regis, Europos praktiką vertina visiškai kitaip. Jis nedviprasmiškai teigia, kad sprendimai įleisti ar neįleisti asmenį į šalį negali būti priimami remiantis to asmens pažiūromis ar net tuo, jog neįleidžiamojo pozicija prieštarauja kokiai nors netgi valstybinei Lietuvos pozicijai.
Bet žodžius L. Linkevičiui dar teks įrodyti darbais. Štai baltarusių interesams atstovaujantis advokatas V. Vilkas neabejoja, kad Užsienio reikalų ministerija kartu su Migracijos departamentu sau nepalankų sprendimą skųs.
„Valstybinei institucijai, aš manau, yra suduotas rimtas smūgis – jos autoritetui, jos priimamo sprendimo pagrįstumui, tikslingumui ir šių institucijų veiklos skaidrumui”, – viešai skelbia V. Vilkas, mesdamas iššūkį pareigūnams.
Kas nugalės: ambicijos ar sveikas protas? Duotus keistus nurodymus Migracijos departamentui, kai kurių kitų Lietuvos pareigūnų sprendimų logiką suprasti jau seniai sunku. Užtenka prisiminti vien su Baltarusija vienaip ar kitaip susijusius garsiausius atvejus.
Dar neišnagrinėta iš Baltarusijos dezertyravusio kario S. Zacharčenkos istorija.
Bėglys įrodinėjo, kad iš Baltarusijos kariuomenės dezertyravo atsisakęs pasirašyti raštą, kuriuo įsipareigotų, esant reikalui, naudoti jėgą prieš protestuotojus. Todėl jam esą grįžus į tėvynę grėstų susidorojimas.
Bet Migracijos departamentas nusprendė, kad tokie argumentai – per menka priežastis suteikti prieglobstį.
Ir tik teismas išaiškino, kad priimant tokį sprendimą net nebuvo tirtos ir įvertintos aplinkybės, dėl kurių S. Zacharčenka paliko savo šalį.
Taip pat nebuvo surinkta ir pakankamai duomenų apie padėtį Baltarusijoje, tad bėglio byla grąžinta iš naujo nagrinėti.
O juk dar nepamiršta ir garsioji Lietuvos tarptautiniam įvaizdžiui ypač daug žalos padariusi Baltarusijos žmogaus teisių gynėjo A. Bialiackio istorija. Lietuvos valdžia tuomet tapo A. Lukašenkos susidorojimo su šiuo veikėju bendrininke.
Ar galima teigti, kad bent jau į pastarąją bylą panaši situacija daugiau nepasikartos?
Naujausi pavyzdžiai rodo, kad net su šalies tarptautine reputacija susijusius sprendimus vienokią ar kitokią valdžią turintys veikėjai Lietuvoje gali priimti daug negalvodami. Vien remdamiesi partiniais ar kitais tik jiems suprantamais interesais.
Ir jokios atsakomybės už tai nėra. Todėl ir tikėtis, kad panašių skandalų ateityje nebus, o Lietuvos valstybė nebus priversta pralaimėti bylų savo pačios teismuose, nėra jokio pagrindo.
O A. Lukašenka galės ir toliau iš pasitenkinimo trinti rankas – apie tokį ištikimą sąjungininką anksčiau buvo galima tiktai pasvajoti.
