Pasakau, kad įtarti galėčiau, nebent išgirdusi jo balsą – kalbėjimo manierą tempiant žodžius ir sudarant maivymosi įspūdį. Mano pašnekovas mano, kad jo kalbėjimo būdas yra toks dėl anglų kalbos įtakos, tačiau pats pripažįsta: egzistuoja gana aiškūs požymiai, leidžiantys numanyti, kad žmogus yra gėjus.
Pokalbis su gėjumi – visiškai atviras. 27 metų Justas Sereika, dirbantis turizmo projektų vadovu agentūroje „Flamingo Tour“, jaučiasi ir kalba drąsiai. Jis mažiau nei prieš metus - pernai birželį - į Lietuvą parvyko iš Anglijos, kur praleido 12 metų ir įprato atvirai kalbėti apie savo lytinę orientaciją.
Kitaip nei Anglijoje
Anglijoje Justas atsidūrė būdamas šešiolikos, kai ten išvyko jo sesuo. Baigė mokslus, susijusius su medicina, dirbo ligoninėje. „Grįžau čia todėl, kad susirgo mano tėvukas, reikėjo jam padėti“, - sako J. Sereika. Planavo pabūti porą mėnesių, bet užsiliko ilgesniam laikui – atsirado draugų, įdomus darbas naujoje srityje.
Anglijoje visiškai laisvai ir patogiai besijautusį gėjų požiūris į homoseksualus Lietuvoje šiek tiek sutrikdė. Darbdavys, priimdamas į darbą, nepaklausė jo apie lytinę orientaciją. „O kam to klausti? - stebiuosi. - Tai juk nesusiję su darbu.“
Pasirodo, gėjams svarbu turėti galimybę dokumente pažymėti varnelę prie lytinės orientacijos grafos. „Darbdavys tavimi pasitiki ir tau parodo, kad tai, koks tu esi, nėra blogai, - aiškina J. Sereika. - Saugiau, kai darbdavys žino, kas yra jo darbuotojas. Kad jis galėtų tave apginti, jeigu darbovietėje įvyktų koks nors konfliktas dėl to, kad kažkam tu nepatiksi dėl to, jog esi gėjus.“
„Kodėl jums, gėjams, taip svarbu išrėkti visam pasauliui, kad esate tokie? Kodėl neužtenka gyventi savo gyvenimo, džiaugtis, mylėti ir nekvaršinti galvos, ką apie jus galvoja kiti? Kam visi tie paradai, garsūs reikalavimai, erzinantys visuomenę?“ - klausiu.
Justas tikina, kad tai ne šiaip noras pasisakyti, kas esi - jam Lietuvoje labiausiai trūksta galimybės atvirai, nesislepiant rodyti savo orientaciją. „Būti savimi“, kaip pats sako. Vilniuje klubų gėjams – vos du, ir tie patys kažkur užkampyje, ne centre. Nejauku dviem vaikinams nueiti romantiškai pasisėdėti į kavinę – iškart sulauksi kreivų žvilgsnių. Žmonės priešiškai žiūri į gėjus, nors ne tik į juos – Justo pastebėjimais, lietuviai labai uždari, šalti, susikaustę, gatvėje nesišypso.
Orientacijos jau neslepia
Kai kas nors paklausia, Justas neslėpdamas atsako, kad yra gėjus. Sako, kad žmonės kartais įtaria apie jo orientaciją iš išvaizdos, manierų. Fiziškai nukentėti nuo to nėra tekę, bet nemalonių situacijų buvo.
„Buvome išėję su draugais, ne gėjais. Klube Vilniuje su panelėmis šokome. Kažkas prie tų merginų priėjo, jos pasakė, kad yra su draugais. Jie prikibo prie manęs, kaip čia aš, gėjus, ir turiu mergų, bandė tyčiotis. Aš nesu toks žmogus, kuris nusileidžia. Kodėl turiu tylėti, kai man kažkas sako tai, kas nėra teisinga?“ - konfliktą viename Vilniaus klube prisiminė Justas.
Pašnekovo manymu, tokių situacijų galėtų ir nebūti, jeigu visuomenės požiūris į gėjus būtų kitoks, atviras ir nepriešiškas. Ir tos pačios gėjų eitynės Vakaruose yra spalvinga viso miesto bendruomenės šventė, kuomet užtveriamas eismas, pasižiūrėti linksmybių susirenka šeimos su vaikais, gėjų organizacijos renka lėšas labdarai. Tuo tarpu Lietuvoje tokios eitynės sukelia tik priešiškumą.
Justas Lietuvoje pasigenda visuomenės ir ypač moksleivių švietimo lytinės orientacijos klausimais – Anglijos mokyklose, kur teko mokytis, šios temos išsamiai aptariamos, mokytojai žino, ką patarti mokiniui, jeigu jis prisipažįsta supratęs esantis netradicinės lytinės orientacijos. Tiesa, pasak pašnekovo, patyčios dėl orientacijos egzistuoja ir Anglijoje, tačiau ten jos vertinamos griežčiau.
Susivokė keturiolikos
Justas įsitikinęs, kad lytinę orientaciją nulemia biologiniai veiksniai – to nesukurs joks auklėjimas ar šio reiškinio „reklamavimas“. Gėjų įvaikinti vaikai jokiu būdu netaps tokiais pat, jeigu tai nebus užkoduota jų genuose. „Gėjus esi arba ne. Taip nebūna, kad sulaukęs, tarkim, 27 metų žmogus nusprendžia būti gėjumi“, - sako jis.
Jis pats suprato esantis homoseksualus paauglystėje, maždaug 14 metų. Spėjo padraugauti ir su mergina, išbandė, ką reiškia su ja mylėtis. Tačiau vyrams jautė visai ką kita.
„Tu pažiūri į panelę, pažiūri į vaikiną, ir daugiau pagalvoji apie vaikiną, ne apie panelę. Tiesiog jis tave labiau traukia“, - aiškina Justas. Jis prisipažįsta, kad dabar nekiltų minčių įsitempti į lovą merginą, kad ir kokia graži ji jam atrodytų, net jeigu būtų mis pasaulis.
Norėdamas aiškiau susivokti savyje, Justas paslapčia pradėjo lankytis gėjų klube. Apie tai niekam iš bendraamžių nepasakojo. Tai vyko Anglijoje. Nepaisant to, kad norintiems įeiti į klubą egzistavo amžiaus cenzas, jis rasdavo būdų, kaip tai apeiti. Bendraudamas su vyresniais gėjais, klausydamasis jų gyvenimo istorijų vaikinas suprato, kad jų patirtis labai panaši į jo.
Bandau provokuoti: „Ar būtumėte nepilnametis taip lengvai atsidūręs gėjų klube, jeigu mokykloje nebūtų akcentuojama, kad netradicinė lytinė orientacija yra normalu?“ Justas įsitikinęs, kad vis vien būtų tame klube atsidūręs.
Meilė - labai svarbi
Pasak Justo, gėjams, lygiai kaip ir heteroseksualams, yra svarbi meilė. Nors ir tarp vienų, ir tarp kitų pasitaiko tokių, kurie ieško tiktai nuotykių, nenori įsipareigoti nuolatiniam partneriui ir keičia juos (ar jas) kaip kojines. Jis pats šiuo metu turi partnerį – tai antrasis jo partneris vyras.
„Viskas vyksta lygiai taip pat, kaip vyktų su mergina, - sako jis. - Pradedi bendrauti, susirašinėji trumposiomis žinutėmis, užsimezga ryšys, kaip ir su panele. Susitinki, nueini kavos ar į kiną. Ir pasimatymai būna, ir visa kita. Tiktai slapčiau, nes čia Lietuva.“
Justo draugas – lietuvis, turintis gerą išsilavinimą, dirbantis vyriausybinį darbą. Pasak pašnekovo, jo mylimasis aplinkiniams neišsiduoda, kad yra gėjus. Kai bendradarbiai susirenka į vakarėlį su antrosiomis pusėmis, jis eina vienas, nors kaip Justo pora yra nuvykęs ir pas jo tėvus.
Justas tikina, kad jam neskaudu, jog negali su savo mylimuoju rodytis viešumoje kaip pora: „Aš tą suprantu. Lietuvoje taip yra. Dirbdamas tokį darbą tu negali ko nors tokio pasakyti ar apginti gėjų.“ Į vakarėlius su savo partneriu jis net nenorėtų eiti – nežinotų, ką veikti ir apie ką kalbėti su Vyriausybės žmonėmis. Su draugu jie kartu negyvena, tik susitikinėja – tiesa, draugystė tęsiasi dar neilgai, nuo praėjusios vasaros.
Vedusių gėjų gaila
„Lietuvoje – be galo daug gėjų, - sako Justas. - Tik labai daug užsislaptinę. Lietuvoje turiu nemažai draugų gėjų. Jie turi gerus darbus. Kai kurie eina į klubus – Vilniuje jų tiktai du, pogrindiniai. Jie ne Gedimino prospekte, kaip būtų Londone ar Mančesteryje, o tokiose vietose, kur niekas nežino ir niekas nemato.“
Kai kurie Justo pažįstami Lietuvos gėjai yra vedę, turintys vaikų. „Man jų gaila, - sako jis. - Žmonos, aišku, nežino. Jie už mane vyresni 15-20 metų – tais laikais Lietuvoje nebuvo gėjų klubų, išvis jokių galimybių su kuo nors susipažinti. Jie neturėjo kitos išeities, tik vesti, dirbti ir išlaikyti šeimas. Sunku tiems žmonėms. Jie jaučiasi blogai. Jie meluoja savo šeimai.“
Justo manymu, vyras, žmoną apgaudinėjantis su meiluže, ją apgaudinėja mažiau, nei apgaudinėdamas su meilužiu.
„Ar labai didelė kančia gėjui mylėtis su moterimi?“ - smalsauju. „Gėjams sunku tą daryti, bet padaro“, - sako gėjus, pats turėjęs merginą. Pasak jo, blogai nebuvo, bet mylintis su vyru emocijos būna visai kitos. „Su mergina pasimyli, ir viskas. Nėra jokio noro po to apsikabinti, jokio suartėjimo pojūčio“, - aiškina Justas.
