Kad ir kaip jie norėjo panašių tiesioginių išmokų, kokias, pavyzdžiui, gauna konkurentai senosiose Europos Sąjungos valstybėse, išpešti jų nepavyko.
Pinigų Lietuvos žemdirbiai visą 2014–2020 metų finansinį periodą gaus mažiau. Kol kas – maždaug po 500 litų už hektarą. Tiesa, ši suma kasmet augs, kol 2020-aisiais pasieks 677 litus.
Tai 75 procentai Europos Sąjungos vidurkio. Tokių išmokų ūkininkai tikėjosi jau nuo kitų metų, bet akivaizdu, kad teks ilgokai palūkėti.
Ar toks didžiųjų ES valstybių ir Briuselio elgesys teisingas? Iš pirmo žvilgsnio – tikrai ne.
Atlyginimai (o kartu ir darbuotojus samdančių žemdirbių išlaidos) kol kas neprilygsta europiniams, o energetikos ištekliai pas mus kartais net ir brangesni. Trąšos – irgi. Todėl ir sąnaudos panašios kaip ir kitose šalyse, kuriose žemės ūkis remiamas dosniau.
Be to, ES mūsiškius supančiojo įvairiais reikalavimais. Pavyzdžiui, jei gauni paramos traktoriui įsigyti, turi pirkti naujutėlį, nors ir pridedi savo pinigų.
Nenuostabu, kad netgi vakariečiai stebisi Lietuvos ūkininkų technika ir įvairiais įrenginiais.
Tik visa tai brangiai kainuoja, nors nemenką dalį sumoka pati Europos Sąjunga.
Nepigi ir vištų bei kiaulių gerovė. Mūsų šalies augintojai pasistengė laiku įvykdyti su tuo susijusias Europos Komisijos direktyvas. Daugelyje Vakarų Europos kiaulidžių šie gyvuliai turi kur kas mažiau vietos nei mūsiškės.
Ką jau ir kalbėti apie kiaulėms skirtus žaislus, kurie Lietuvoje jau įprasti.
Bet pastangos liko neįvertintos: išmokos ir toliau skirsis, tad priežasčių kalboms apie nelygybę apstu.
Tik ar patys visuomet elgiamės pagal žaidimo taisykles, kurias nustato pinigus dalijantys Briuselio biurokratai? Kartais – taip, kartais – ne.
Antai visus javus auginančius Lietuvos žemdirbius papiktino nuo šių metų įvestas grūdų selekcijos autoriaus teisių mokestis. Jeigu perki selekcininkų išvestas veisles – kiek jas sėsi, kiekvienais metais turėsi jiems ir atsilyginti nuo 8 iki 18 litų (o vėliau ir daugiau) už hektarą, nelygu javų rūšis.
Ūkininkai ir žemės ūkio bendrovės puolė tuo piktintis. Esą tai nelogiškas reikalavimas, stumiantis juos į kampą.
Juk sėklinių javų užtenka įsigyti vieną kartą ir kasmet dalį derliaus vėl skirti sėklai. Tačiau už tai vis tiek teks mokėti.
Ar logikos tokiuose reikalavimuose nestinga – galima svarstyti. Tačiau tokios taisyklės galioja visoje ES. Tad jeigu norime patys gauti kokios nors naudos, turime atitikti visiems keliamas sąlygas.
Be to, apie grūdų selekcijos mokestį buvo žinoma jau kone 10 metų.
Jis Lietuvoje galėjo įsigalioti dar 2004-aisiais, tačiau buvo suderėta dėl pereinamojo laikotarpio, kuris tęsėsi iki 2011-ųjų. Bet ir tuomet pavyko terminą dar sykį nukelti.
Kita vertus, pagerinti gyvenimo šalies žemdirbiams neskuba ir pati valstybė.
Antai Europos Komisija nutarė, kad mūsų šalis turės sugrąžinti 15 milijonų litų žemės ūkiui skirtų lėšų.
Jas netinkamai panaudojo ne patys žemdirbiai, o jas prižiūrėti privalančios valstybės institucijos.
Būtent jos deramai nenustatė agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų, nenumatė visų sankcijų už pažeidimus.
Tokia suma, kai žemės ūkiui kapsi milijardinės injekcijos, atrodo menkniekis. Tačiau tai pavojaus ženklas. Juk nei latviai, nei estai panašaus nuosprendžio negavo.
Būtent dėl valdžios nerangumo stringa ir ūkininkams itin skausminga žemės reforma.
Daugelis stambesnių žemdirbių jau kone dešimtmečius nuomoja valstybei priklausančius sklypus, juos dirba, gauna už juos išmokas. Dažname ūkyje valstybinės žemės daugiau nei nuosavos.
Tačiau nusistovėjusiai tvarkai grėsmę kelia nuostata, pagal kurią nuomojantis žemę iš valstybės pirmenybė teikiama vadinamiesiems jauniesiems ūkininkams.
Dėl tokios nustatytos tvarkos jie gali nuvaryti nuo žemės senbuvius, o patys nei sėti, nei pjauti, tik laukti, kol jiems atitekusius sklypus kas nors nupirks.
Tiesa, valstybinė žemė laikinai neparduodama nuo 2011 metų, tačiau tas laikinumas anksčiau ar vėliau baigsis.
Tuomet pirmieji galės suskubti tie „jaunieji”, kurių nemenka dalis išvis neturi nieko bendra su žemės ūkiu.
Valstybė privalėtų kontroliuoti, kad fiktyvių ūkių bei ūkininkų nebeliktų. Tačiau kol kas jie gyvuoja. Tai badyte bado akis tikriesiems žemdirbiams.
Akivaizdu, kad mūsų šalis šiuo atveju pati vėluoja atlikti namų darbus, kurių už mus nepadarys nei vokiečiai, nei belgai, nei ispanai.
Tad ar verta stebėtis, kad kol kas Europos Sąjungos traukinyje važiuojame antrosios klasės vagonu?
Nemokami gėrimai ir užkandžiai priklauso tik pirmajai klasei. Kad patektume į ją, reikia ir gerokai pasistengti.
