Buvę Kremliaus „vanagai“ nebestovi tiesiogiai prie Rusijos politikos vairo, bet jie nepasitraukė rašyti nostalgiškus prisiminimus apie žlugusią imperiją, kurią SSRS dainius rašytojas A. Prochanovas pagarbiai taip ir vadina.
Kad ir pasenę jie stengiasi aktyviai dalyvauti Rusijos politiniame gyvenime, skirtingai nuo jaunimo, netingi ateiti į rinkimus, palaiko stalinizmo kultą ir neabejotinai sudaro nemenką propagandistinį užnugarį Vieningąjai Rusijai regionuose. Lietuva nuo pat jos delegacijos išėjimo iš TSRS liaudies deputatų suvažiavimo salės šiai grupei politikų ir visuomenės buvo revanšo objektas.
Neišskiriant ir M. Gorbačiovo, nekalbant jau apie jo aplinką. Mažai ką šiuo klausimu žinome ir apie ano laikotarpio B. Jelcino nuotaikas Lietuvos atžvilgiu. Sausio 13 užkulisiai dar labai tamsūs. Lietuvos narystė NATO padėjo tašką svajonėms atkeršyti imperijos griovėjams jėga. Tai didelis JAV prezidento G. W. Busho ir Lietuvos vadovo V. Adamkaus nuopelnas.
O kiek tuo metu mūsų valstybėje buvo NATO priešininkų? Daug ir įtakingų. Mes tiesiog vengiame prisiminti. Ir juo labiau analizuoti. Revanšo idėja nemirė, ji buvo atidėta ateičiai, tol, kol buvusi okupuota valstybė istorijos eigoje pati atskleis savo silpnas vietas. Lietuvos silpna vieta yra vyresnės kartos uždarumas, bevaisis konservatizmas ir istoriniai santykiai su Lenkija, kai netolerancija persidavė ir jaunajai kartai. Euroskeptikų mūsų valstybėje yra daugiau, nei to buvo galima tikėtis, turint omeny okupacijos žalą visuomenei. Euroskeptikais tapo ir kai kurie aktyvūs sąjūdžio lyderiai.
Palyginkime vieno įspūdingiausio likimo Lietuvos disidento Simo Kudirkos kalbą Lietuvos laisvės radijui 1975 m. ir dabartinius žymių sąjūdininkų pasisakymus apie Europos diktatą. Kas pasikeitė Lietuvos patriotų mąstyme? Apie santykius su Lenkija nebeverta ir kartotis. Kol V. Putinas bus Rusijos prezidentu, mes nesužinosime jo tikro požiūrio į Lietuvą, pasisakymai visada bus įsprausti į diplomatinio etiketo rėmus, bet Eurazijos projektuotojai, kurių idėjoms pritaria ir V. Putinas, įsitikinę, kad Lietuva dar neprarasta.
Jų manymu ne visi Lietuvos gyventojai bus patenkinti ES perspektyvomis, stiprės nacionalizmas, ateis eilė ir atnaujintoms dvejonėms dėl NATO, ypač, kai prasidės realios tarptautinės diskusijos dėl valstybių NATO narių finansinius įsipareigojimus. Ir jie yra teisūs. Net po dvidešimties atkurtos nepriklausomybės metų per drąsu būtų pasakyti, kad gerai pažįstame Lietuvos žmones.
Lietuvoje valstybingumo jausmas menkas, o kai kalba pasisuka apie pinigus, prarandami bet kokie vertybiniai kriterijai ir juo labiau istorinė atmintis. Silpnas ne tik valstybinis, bet ir savigarbos jausmas. Kai Darbo partijos lyderis atvirai Maskvoje įžeidinėjo Lietuvą, neįsižeidė nei viena Lietuvos partija. Ypač keista buvo konservatorių laikysena. Tai didelis psichologinis revanšistų laimėjimas.
Revanšistai turi stiprų ekonominį pagrindą. Tai – energetinė priklausomybė. Energetinės politikos stoka atvedė Lietuvą, ir ne tik ją, į energetinę izoliaciją, apie kurios grėsmę aiškiai kalba Estijos ir Latvijos vadovai ir kuri plačiai diskutuojama Lenkijos spaudoje. Estijos prezidentas teisus – septyni metai stumdomasi dėl naujos atominės elektrinės statybos – ir jokių rezultatų. Lietuvoje šiuo klausimu visiška krizė.
Nebetikima nei specialistais, nei propagandistais, nei politikais. Rusijos politikams šis užsitęsęs Lietuvos projektas ypač svarbus. Tik neaišku, ar kad jis būtų, ir jame dalyvautų ir Rusija, ar kad nebūtų. Kas pajėgus mūsų valstybėje į šitą klausimą atsakyti? Žiniasklaidoje stebimasi slaptu „Rosatom” atstovų vizitu pas naujuosius Lietuvos vadovus. Tačiau pradedant nepriklausomybės atkūrimu kitokių susitikimų energetikos sektoriuje su Rusija beveik ir nėra buvę.
Nesvarbu, kas buvo Lietuvos valdžioje, kairieji ar dešinieji, energetikos sektorius iš tikrųjų ir buvo „valstybė valstybėje“, kurioje keli įtakingi verslininkai nulemdavo daugiau, nei tuntas tuščiai besiginčijančių politikų. Jie skaitydavo VSD pažymas apie energetiką ir prie konjako butelio šaipydavosi iš jų.
Gyventojai kasdien negalvoja apie energetinę nepriklausomybę, jiems rūpi kainos, ir labai dažnai atrodo, kad daug kam visiškai nesvarbu, su kuo bus energetinės jungtys, svarbu – pigiau. Tačiau valstybinei savimonei nepriklausoma energetika išlieka svarbiausiu faktoriumi, nulemsiančiu Lietuvos ateitį. Čia ir yra revanšistams plačiausias politinių manipuliacijų laukas.
Nacionalizmas yra kita susirūpinimą kelianti ir revanšizmui palanki politinė kryptis. Nacionalizmas yra nukreiptas prieš ES, skatina uždarumą ir savęs izoliaciją. Kol kas Lietuvoje nacionalizmas viešai mažai reiškiasi, tik keliomis rinkimų barjero neperžengiančiomis partijomis ir retais homofobiniais pasisakymais.
Liberalai džiaugiasi, kad vasario 16-osios tautinės eitynės buvo negausios ir kai kas net reiškė viltį apie paskutinį kartą pasirodantį šūkį „ Lietuva lietuviams“. Bergždžios svajonės. Esminis ideologinis darbas vyksta už eitynių fasado, kur liberalams su savo abstrakčiu humanizmu geriau nesirodyti.
Rusijoje taip pat skatinamos nacionalistinės nuotaikos ir kiek tenka girdėti ir skaityti, pagrindinis jų priešas yra europietiškas liberalizmas. Naivu tikėtis, kad Lietuvoje diskusijos tarp nacionalistų ir liberalų vyktų konferencijų salėse, prie kavos puodelio. Dažniausiai nacionalizmas diskusijoms ruošiasi sporto salėse, kartais alaus baruose, o paskui grakščiu agresyviu žingsniu pereina į gatvę.
