„Lietuvos pareigūnai per kratas elgėsi kur kas mandagiau nei KGB veikėjai”, – dvi epochas lygino viena iš keturių įtariamųjų skandalingoje gimdymų namuose byloje 46 metų D. Jakaitė.
Pas žymaus disidento Stanislovo Jako dukterį nepriklausomos Lietuvos policininkai atvyko ankstų rytą – vos kelios valandos po jos gimtadienio šventės, o KGB prieš 30 metų pasirodė vakarop, po darbo dienos.
Šeimos gydytojo diplomą turinti keturių vaikų motina po kratos gyvena be paso, tapatybės kortelės ir net bankui, „Sodrai” ar „Regitrai” yra priversta pateikinėti pažymą, kad yra įtariama dokumentų klastojimu.
Bet labiausiai D. Jakaitei gaila savo prisiminimų apie tėvą. Jie liko policininkų išsineštame kompiuteryje.
Be šių juodraščių ji negali parašyti knygos apie pasipriešinimą sovietiniam okupaciniam režimui, kurio liudininkė buvo.
Molotovo-Ribbentropo pakto slaptųjų protokolų kopijos 1970 metais pasiekė Lietuvą apvyniojus jomis trejų metų D. Jakaitę – toks būdas jos tėvui atrodė saugiausias svarbiam dokumentui iš Maskvos atvežti.
Dalia puikiai atsimena Andiušą, dėdę Volodią ir dėdę Seriožą. Ir tik užaugusi suprato taip vadinusi rusų disidentus Andrejų Sacharovą, Viktorą Bukovskį ir Sergejų Kovaliovą.
Šiuo metu D. Jakaitė įtariama dokumentų klastojimu, antspaudo, spaudo ir blanko klastojimu, neteisėtu vertimusi ūkine, komercine profesine veikla, taip pat vertimusi medicinos praktika be licencijos ir net kanibalizmu (žmogienos valgymu).
Specialiai sudarytai keturių prokurorų ir trijų tyrėjų grupei nebuvo sunku išsiaiškinti, kurios Lietuvos pilietės gimdė namuose: užteko Civilinės metrikacijos biure surasti D. Jakaitės išduotas pažymas, kad ji kaip šeimos gydytoja apžiūrėjo vaiką kelios valandos po gimimo.
– Kiek žinau, nemažai namuose gimusių kūdikių turi aukštas pareigas einančius tėvus ar senelius. Kodėl per dvidešimt metų nepabandėte tuo pasinaudoti ir per pažįstamus politikus įteisinti gimdymo namuose?
– Mūsų pribuvėja Jurga Švedienė visą laiką būdavo nusiteikusi prieš tokius veiksmus. Tai žmogus, kuris nemoka naudotis pažintimis.
Aš ją vis kalbindavau: „Pabandom, gal bus kokių pokyčių, gal lengviau gimdysime!” Jurga sakydavo: „Kam švaistyti energiją, kurią galime skirti svarbiems dalykams?”
– Tai kaip šeimos užregistruodavo namuose pagimdytą vaiką?
– 1992 metais buvau trečioji moteris, pagimdžiusi namuose.
Pagimdžius paaiškėjo, kad užregistruoti kūdikio beveik neįmanoma.
„Nežinome, iš kur tas vaikas atsirado!” – skėsčiojo rankomis medikai ir atsisakė išduoti bet kokią pažymą.
Vėliau tvarka keitėsi, o 1998-aisiais pradėjo galioti nuostata, kad gydytojas gali konstatuoti vaiko gimimo faktą, jei buvo iškviestas per dvi valandas po gimdymo.
Daugelį metų aš buvau ta, kuri atvykdavo į namus po gimdymo, apžiūrėdavo vaikelį ir išduodavo pažymą, kad jis gimė.
Aišku, aš neturėjau ligoninės pažymų blankų.
Todėl kompiuteriu sumaketavau pažymos pavyzdį, nunešiau jį į Vilniaus civilinės metrikacijos skyrių ir paklausiau, ar jiems toks dokumentas tiks?
Jie pasakė pastabų, aš pataisiau maketą ir pradėjau tas pažymas pildyti.
Buvau užregistravusi savo knygų leidybos ir sveikatinimo paskaitų skaitymo įmonę, vėliau jos veiklą išplėčiau ir naudojau jos antspaudą.
Taip pat visur dėdavau prieš 20 metų gautą spaudą.
Kas keletą metų iš Civilinės metrikacijos skyriaus vis paskambindavo ir pranešdavo, kad reikia nurodyti daugiau duomenų, nes pasikeitė įstatymai. Tad aš tą savo pažymą patobulindavau.
Civilinės metrikacijos skyrius tas pažymas priimdavo – nebuvo jokių nesusipratimų.
– Ar jūs savo akimis tuos įstatymus matėte?
– Taip, man juos parodydavo, kai nueidavau į Civilinės metrikacijos skyrių.
Tik kartą paskambino telefonu, kad nurodyčiau dar ir gimdyvės asmens kodą. Prieš 6–7 metus paprašė pažymas numeruoti. Nuo to laiko taip ir darydavau.
– Tai jūs esate žmogus, kuris žino, kiek Lietuvos vaikų gimė ne ligoninėse?
– Per metus užregistruodavau nuo 30 iki 50 vaikų.
Šio judėjimo pradininkė ir vadovė J. Švedienė man yra sakiusi, kad padėjo pagimdyti daugiau kaip du tūkstančius kūdikių.
Bet yra žmonių, kurie priima gimdymus Klaipėdoje, Kaune, Panevėžyje, Marijampolėje.
Taigi spėčiau, kad Lietuvoje per dvidešimt metų namuose gimė pustrečio tūkstančio vaikų.
– Kokį honorarą jums mokėdavo už vizitą pas naujagimį ir gimdyvę bei pažymos išrašymą?
– Neprašydavau jokių pinigų. Pati gimdžiau namuose ir jaučiau pareigą šitaip gimdančioms moterims padėti, nes žinojau, kad kitaip joms bus labai sunku užregistruoti vaiko gimimą.
Šeimos stengdavosi atsidėkoti ne pinigais.
Pavyzdžiui, vasarą naujagimio tėtis priskindavo porą kilogramų braškių, įdėdavo medaus.
– Ar aplankėte ir tą vaikelį, dėl kurio mirties buvo pradėta visa ši milžiniška byla?
– 2011 metų birželio 24-ąją, per Jonines, apžiūrėjau kūdikį. Jis buvo visiškai sveikas.
O jau kitą dieną, 8 valandą ryto, pas mane atėjo J. Švedienė ir pasakė, kad vaikelis mirė. Dar po valandos atėjo mirusio kūdikio tėvas ir papasakojo visą istoriją.
Naktį jie ramiai miegojo naujos statybos name, jų miegamajame nebuvo apšvietimo.
Šeštą valandą ryto žmona sugalvojo pamaitinti vaiką krūtimi ir pastebėjo, kad jam iš burnos ir nosies veržiasi raudonos putos. Griebė vaiką ir nuvažiavo į Antakalnio ligoninę.
Jie teigė, kad atvyko, kai kūdikis dar buvo gyvas, bet ligoninėje užregistravo, jog atėjo su mirusiu kūdikiu.
Gydytojai iškvietė policiją, atvykę pareigūnai pradėjo tardyti tėvus ir perdavė prokuratūrai. Gindama viešąjį interesą Vilniaus rajono prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą.
Taip viskas ir prasidėjo.
– Jei vaikas mirė 2011 metais, tai kam reikia tirti 400 gimdymo atvejų nuo 1992-ųjų?
Ar valstybės institucijos iki tol apie jus nieko nežinojo?
– Aišku, kad žinojo. 1997 metais mirė kūdikis, kuriam nustatyta panaši diagnozė – nuo infekcijos, kilusios prieš gimdymą, gimdymo būdas neturėjo įtakos jo mirčiai.
Apie tai buvo pasakojama itin populiarioje Editos Mildažytės laidoje „Bobų vasara”.
Ten dalyvavo daugybė moterų, kurios gimdė namuose.
Pasakojome, kaip gimdome namuose, kalbėjo Santariškių ligoninės Vaikų reanimacijos skyriaus vedėjas, kurio skyriuje tas kūdikis mirė.
– Ar buvo ir daugiau kūdikių mirčių?
– Iš dviejų tūkstančių gimdymų žinome du atvejus, kai kūdikiai mirė tuoj po gimdymo.
2009-aisiais vienas vaikas mirė praėjus 40 dienų po gimdymo. Po to buvau kviečiama į apklausą ir man parodė, kad vaikas mirė nuo kompresinio kaukolės lūžio. Jei tai būtų buvusi gimdymo trauma, jis nebūtų išgyvenęs 40 dienų.
Daugiau atvejų nežinau. Tačiau gal aš ne viską žinau?
– Kaip tapote tokio gimdymo šalininke?
– Dar būdama studentė sovietiniais laikais žurnale „Mokslas ir gyvenimas” skaičiau, kaip moterys gimdo Juodojoje jūroje, padedamos Igorio Čarkovskio.
Išsikirpau tą straipsnelį ir pasidėjau.
Vėliau pradėjau dirbti vaikų poliklinikoje ir išgirdau, kad netrukus į baseiną ateis kažkokie kvailiai su savo vaikais.
Tuo metu aš irgi priklausiau kvailių kastai, nes buvau jogė ir vegetarė, todėl nutariau palaukti ir taip susipažinau su J. Švediene – šio sąjūdžio pradininke, vienintele neformalia vadove ir, kiek žinau, to paties I. Čarkovskio mokine.
– Gal galite paaiškinti, kodėl Lietuvos moterys sugalvojo gimdyti ne ligoninėje?
– Tai lėmė dvi priežastys. Kai Lietuva tapo nepriklausoma, gydytojų ir akušerių elgesys ir mąstymas nepasikeitė.
Patekęs į gimdymo skyrių pakliūdavai į mėsmalę, kur su tavimi kaip su žmogumi visiškai nebuvo skaitomasi.
Būdama rezidentė eidavau uždarbiauti į gimdyklas, kur budėdama girdėdavau, kaip ant gimdyvių būdavo rėkiama, staugiama, kaip jas išvadindavo visokiausiais žodžiais.
Gal buvo moterų, kurios už gimdymą sumokėdavo. Bet tos, kurios nesumokėdavo, gaudavo didžiausią dozę paniekos.
Visiškas nesiskaitymas su moterimis, nesiklausymas, ką jos sako. Esi moteris – tai ir tylėk!
Šventai tikėjau, kad 2004 metais, kai ligoninėje gimdžiau savo ketvirtą vaiką, situacija bus pasikeitusi.
Nieko panašaus! Jei atvažiuoji iš gatvės ir neatsiveži 2 tūkstančių litų, kuriuos įkiši gydytojai ar akušerei, niekas tavęs ir nežiūri.
– Bet juk tai didelis storas vokas! Maniau, 100 litų užtektų...
– 100 rublių mokėdavo sovietiniais laikais. Labai gerai atsimenu: ateina moteriškė su trumpais ligoninės marškinėliais, kurie vos dengia visas vieteles, gulasi vargšelė ant metalinio gulto su šalta klijuote, o rankoje tvirtai laiko šimtą prakaitu permirkusių rublių ir nežino, kam juos įkišti.
Šiais laikais pasikeitė tik nuliukų skaičius.
Tik daug vėliau atsirado kita kryptis: žmonės pradėjo domėtis įvairiomis sveikatingumo idėjomis. Ypač paplito imprintingo teorija, skelbianti, kad vaiko smegenyse užfiksuojami pirmieji įspūdžiai ir jis visam gyvenimui juos įsimena.
Todėl labai svarbu, kad prie gimusio vaiko būtų ne besikeikianti akušerė, o skambėtų muzika, būtų jauki aplinka. To gimdyklose neįmanoma buvo padaryti.
– Tarkime, kuri nors jaunesnė mano kolegė nutartų gimdyti namuose. Ką ji pirmiausia turėtų darytų?
– Tokie žmonės dar iki gimdymo turi lankyti specialius šeimų kursus: dvi paskaitos per savaitę ir viena pamoka baseine.
Kitaip J. Švedienė su jais net nepradeda kalbėti. Kursuose šnekama apie gimdymo procesą, vaikelio pradėjimą, augimą įsčiose.
Aš skaitydavau dvi paskaitas: apie kūdikio maitinimą ir vaiko gydymą natūraliomis priemonėmis. Baseine būsimos mamos mokydavosi sulaikyti kvėpavimą – tai svarbu per gimdymą.
Dabar teigiama, kad kursų metu būsimos mamos būdavo psichologiškai apdorojamos ir joms įteigiama, kad gimdyti reikia tik namuose! Tikrai taip nebuvo.
Tie žmonės patys nutardavo, kur ir kaip gimdys. Jei nutardavo gimdyti ne ligoninėje, buvo du keliai.
Norintys gimdyti vandenyje važiuodavo į Kauną, Krikščioniškuosius gimdymo namus pas Bangą Kulikauskaitę – ji viena iš mūsų keturių įtariamųjų.
Pas ją dažniau atvykdavo gimdyti katalikiškų pažiūrų žmonės, nes kai kuriems labai svarbu, kad tas žmogus, kuris priima tavo vaiką, nebūtų daręs abortų. Kad rankos, kurios priima tavo vaikelį, nebūtų suterštos kitų vaikų krauju.
B. Kulikauskaitė ir dar viena gydytoja iš Raudonojo Kryžiaus ligoninės atitiko tuos reikalavimus.
O jei norėdavo gimdyti namuose, kalbėdavo su J. Švediene.
Ji peržiūrėdavo visus dokumentus ir pasakydavo, ar galima gimdyti ne ligoninėje. Jei viskas gerai, pradėjusi gimdyti šeima pasiskambindavo J. Švedienei ir toji atvykdavo dalyvauti gimdyme.
– Gal gimdyti padėdavo ir vyrai?
– Tikrai ne visi vyrai dalyvaudavo gimdant. Bet buvo tokių, kurie gimdyves kalbindavo, glostydavo masažuodavo.
– Kiek gali trukti toks gimdymas?
– Namuose gimdyti trunka ilgiau nei ligoninėse, nes gimdymas neskatinamas.
Jei gimdymas komplikuodavosi – šeima važiuodavo į ligoninę.
– O kam per gimdymą sėdėti vandenyje?
– Kai prasideda stangos, atsisėdus į vonią skausmai sumažėja.
Be to, vaikas gimdamas iš vandens išplaukia į vandenį – mažesnė gimdymo trauma.
– Kaip jūs atsilyginote pribuvėjai?
– Per abu savo gimdymus mokėjau J. Švedienei už taksi, kuriuo ji atvažiavo.
Po to Jurga pradėjo domėtis senųjų pribuvėjų tradicijomis, važinėjo po kaimus, klausinėjo, kokius žodžius jos gimdyvėms šnabždėdavo, kaip padėdavo.
Taip sužinojo, kad pribuvėjai būdavo dovanojamas rankšluostis. Taip ir liko.
Visi dovanodavo rankšluostį. Kai kurios jį ir išsiuvinėdavo.
O pastaraisiais metais keli žmonės man sakė, kad atsidėkojo ir pinigais. Man buvo labai keista, nes Jurga kategoriškai neima pinigų, bėga nuo jų.
Pastaruoju metu į kursus gimdyvėms buvo slapta įterpiami žmonės, kurie nufilmavo, kaip renkami pinigai.
Po kursų „Karolinos” viešbutyje būdavo padedama kepurė ir visi mesdavo kelis litus už salės nuomą. Niekas nerašė sąrašo, kas kiek moka, tačiau tai nebuvo didelės sumos.
– Kai kas jus vadina sekta. Kodėl?
– Namuose gimdydavo įvairių tikėjimų žmonės: katalikai, baltai, krišnaistai, jehovistai – vien pagal savo įsitikinimus žmonės negalėtų sutarti melstis kokiam nors pranašui, kad ir koks jis būtų.
Kita vertus, žmogui, kuris šalia tavęs buvo gimdymo metu, esi visą gyvenimą dėkingas – su tokiu žmogumi norisi bendrauti.
Susirinkę į pribuvėjų dienas – atrodo, antrąjį rugsėjo sekmadienį – visi kartu pabūdavome, padainuodavome.
Po to prokuratūroje manęs klausė, kaip susipažinau su teismo eksperte, kuriai skambinau dėl mirusio kūdikio diagnozės. Nežinau, tiesiog dažnai matydavomės įvairiuose susitikimuose.
– Ar po gimdymo šeimos ir toliau bendrauja?
– Visos tos mamos susipažįsta ir toliau nori bendrauti.
Jos susiburia į vieną internetinę grupę, eina su savo vaikais į baseinus, į pagimdžiusių moterų mankštas.
Kartą per mėnesį būdavo rengiamas mamų susiėjimas, nes jos norėdavo susitikti ir pakalbėti apie savo vaikus. Tai vykdavo nemokamose patalpose – daugiabučio namo rūsyje.
Po to susikūrė Valdorfo darželiai, dar po to – Valdorfo mokykla.
– Girdėjau, kad po tokio gimdymo moterys žindo, kol vaikas pradeda eiti į mokyklą ir net ilgiau?
– Žindo, kiek gali. Įvairiai. Aš žindžiau pustrečių metų metų, kitos – 4 metus.
O dėl mokyklinio amžiaus vaikų žindymo tai žinokite, kad tokie veiksmai yra laikomi lytiniu priekabiavimu.
– Kas vėliau išauga iš namuose pagimdytų vaikų? Ar jie skiriasi nuo kitų?
– Negaliu tvirtiniti, kad jie kuo nors ypatingi. Viskas priklauso, kaip tu juos auklėji.
Gal tokie vaikai kūrybingesni? Mano duktė Austėja Jakaitė – poetė, aštuonerių metų sūnus irgi rašo eilėraščius, vyriausias sūnus gerai piešia.
Bet kiekvienai pelėdai jos pelėdžiukai gražiausi.
Nemanau, kad namuose gimę vaikai kuo nors skiriasi nuo gimusių ligoninėje.
– Kokius gimdyvių sužalojimus mini prokuratūra?
– Beveik 70 proc. gimdymų ligoninėje baigiasi lengvesniu ar sunkesniu kūno sužalojimu.
Plyšta moters tarpvietė, bet tai laikoma norma. Tokius plyšimus po gimdymo namuose prokurorai laiko sunkiu kūno sužalojimu.
Prieš pusantrų metų mirusio kūdikio diagnozė iki šiol slepiama. Bet praėjus 8 mėnesiams po vaiko mirties aš paskambinau teismo ekspertei ir sužinojau, kad jo mirčiai gimdymas namuose neturėjo įtakos, kūdikis mirė dėl prieš gimdymą atsiradusios infekcijos.
Greičiausiai todėl buvo pradėtas tirti gimdyvės sužalojimas.
Aš ją mačiau po gimdymo ir nepastebėjau jokių sunkaus sužalojimo požymių.
– O apie kokias užsienietes, išsivežusias iš Lietuvos vaikus, kalba prokurorai?
– Buvo atvažiavusios dvi moterys iš Rusijos, kurios norėjo gimdyti pas J. Švedienę.
Aš apžiūrėjau jų vaikus po gimdymo ir parašiau pažymas dėl gimimo fakto.
Viena pažyma Rusijos ambasadoje tiko, o kita – ne. Tie žmonės man skambina: „Išduokite ligoninės pažymą!” Aš sakau: „Negaliu, nedirbu ligoninėje.” Nežinau, kaip tėvai gavo tą pažymą.
Taip pat buvo dar dvi užsienietės, kurios tuo metu gyveno Lietuvoje. Viena prancūzė atvažiavo su vyru – įmonės „Dalkia” atstovu Lietuvoje. Ji pagimdė vaikelį dalyvaujant Jurgai. Aš paliudijau, kad jis gimė.
– Iš kur jūs žinojote, kad tą vaiką pagimdė būtent ta moteris?
– Kai ateini po gimdymo, matyti, kad moteris gimdė: vonioje paklodės kruvinos, moteris su sauskelnėmis, pilvas pūpso dar nesusitraukęs, kūdikio virkštelė šviežutėlė, ant kūno – varškės dangalas. To nesuklastosi.
Tai darykite DNR tyrimą, jei turite įtarimų!
Prokurorai pasako nesąmonę – ir teisinkis.
Bet baudžiamojoje teisėje reikia pateikti įrodymus, o aš tuomet bandysiu apsiginti.
– Ar jus iš tiesų įtaria ir kanibalizmu?
– Manęs per apklausą klausė, ar moterys suvalgo savo placentą po gimdymo.
1992 metais klausiausi I. Čarkovskio paskaitų įrašų, kur buvo kalbama, kad kai kuriose tautose placenta yra suvalgoma.
Iškepama su prieskoniais ir motina arba visa šeima, o kartais ir gimdyme dalyvavę žmonės ją suvalgo.
Bet kad Lietuvoje moterys būtų valgę placentą, nesu girdėjusi. Taip per apklausą ir pasakiau.
Tiesa, prieš keletą metų viename gandų žurnale perskaičiau, kad garsios pasaulio aktorės po gimdymo savo placentą išdžiovina, sumala, sudeda į piliules ir jas išgeria.
Teigiama, kad tai padeda greičiau atgauti jėgas po gimdymo.
– Prokuratūra skelbia atskleidusi 400 gimdymo namuose atvejų, keturios kratos buvo atliktos šiais metais, dvi – pernai. Tokios apimties tyrimo neprisimena net baudžiamosios teisės žinovai.
Kaip jums atrodo, kodėl mestos tokios pajėgos?
– Iš kur jie paėmė tą skaičių 400? Nuo 1992-ųjų namuose gimė beveik 2,5 tūkst. vaikų!
Apklausta daugiau kaip tūkstantis žmonių, šeimos narius tardo atskirai, ir kai jų žodžiai nesutampa, grasina nuteisti už melagingus parodymus.
Taip pat buvo atlikta kratų Civilinės metrikacijos biure, dvejose Vilniaus ligoninėse ir Krikščioniškuosiuose gimdymo namuose Kaune.
Gal visa tai dėl gimdyvių pinigų? Medikų gvardija nenori užleisti savo pozicijų.
Jei gimdyvė negimdo ligoninėje, ligoninė iš valstybės negauna pinigų – 1200 litų.
Manau, kad užkliudėme galingų jėgų interesus.
Įkalčiu turėtų tapti dokumentinis filmas
* Menininkų pykčio bangą sukėlę prokurorai šią savaitę pabandė viešai paaiškinti, kodėl buvo krečiami kino režisierės Inesos Kurklietytės (nuotr.) namai. Po kratų ji tapo liudytoja byloje dėl mirusių naujagimių.
* „Mūsų tyrimo objektas nėra nei menininkas, nei meno kūrinys”, – pareiškė Vilniaus apylinkės prokurorė Audronė Pupeikienė.
* I. Kurklietytės režisuotas dokumentinis filmas „Lengvas raganavimas” apie namuose gimdančias moteris buvo sukurtas dar 2004 metais.
* „Šis filmas gali patvirtinti tam tikrų asmenų dalyvavimą tam tikroje veikloje”, – aiškino tyrimo grupei vadovaujanti Vilniaus apygardos prokurorė Larisa Fedotova. Per tris valandas trukusią kratą buvo paimti visi šio filmo įrašai.
* „Ikiteisminis tyrimas vyksta dėl neteisėtos veiklos – gimdymo priėmimo namuose. Kūdikius priėmusios moterys neturėjo tam licencijos, nes tokios licencijos Lietuvoje neišduodamos”, – aiškino L. Fedotova.
* Iš keturių įtariamųjų dvi net neturėjo medicininio išsilavinimo. Už vertimąsi nelegalia veikla joms gresia laisvės atėmimas iki 4 metų.
* „Įstatymuose nėra numatyta eilės tvarka, pagal kurią reikia atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus. Šįkart buvo pasirinkta tokia taktika”, – kalbėjo A. Pupeikienė.
* Prokurorė kol kas negali atsakyti, ar Berlyno kino festivalyje demonstruotas filmas šioje byloje taps įkalčiu.
* „Atliekant tyrimą renkami tiek kaltinamieji, tiek išteisinamieji įrodymai. Filmo įrašai – tiesiog išimtas daiktas, kurio reikia tiriant nusikaltimą. Jį įvertinsime vėliau”, – sakė Vilniaus apylinkės prokurorė.
* Daryti kratos į I. Kurklietytės namus šeši pareigūnai atėjo ankstų rytą. Dar keturi apie 7 valandą ryto užgriuvo devynių vaikų motinos Ivetos Vaiginienės, diplomuotos akušerės, namus.
* Tą patį rytą vyko kratos Prieraišiosios tėvystės centro vadovės Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės ir gimdymo namuose sąjūdžio pradininkės Jurgos Švedienės namuose.
* Prokurorės aiškino – kada daryti kratą ir kiek pareigūnų joje turi dalyvauti, sprendžia policijos tyrėjai. Prokurorai kratose nedalyvauja.
