Nesuprantamu būdu, arba gal suprantamu, paprastas akcizų vengimas tampa ne šiaip paprastu pinigų sutaupymu, o išdidžiai valstybei atkišta špyga: jūs nuo mūsų lupate kailį, bet mes jus apsisukę vis tiek apkvailiname. Lyg ir teisingumas atstatytas. Iš mūsų vagia, mes pasivagiam atgal.
Kaip senais laikais (tai yra, mano jaunystėje) žmonės protestavo prieš sovietinę sistemą vogdami siūlus iš tekstilės įmonių, pašarus iš kolūkio sandėlių ir viską, kas buvo blogai padėta. Tie, kas neturėjo ką pavogti, liežuvį valdžiai parodydavo nutraukdami telefono ragelį arba, jei jėgos nelygios, apmaudami ant jo prezervatyvą. Tiesa, pakenkdavo ne valdžiai, o kitam piliečiui, bet koks jau ten skirtumas, negi kas žiūri smulkmenų.
Šiandien man sunku suprasti, kas labiau neteisus: valstybė ar piliečiai.
Viena vertus, yra piliečiai, kurie nesijaučia piliečiais ir gyvena savo šalyje kaip nesąžiningi viešbučio svečiai: gvelbia viešbučio inventorių, nuo peleninių iki rankšluosčių, o paskui nesusimoka net už kambarį. Jiems sąžinės balsą sėkmingai numalšina supratimas, kad valstybė vis tiek nieko dėl jų nedaro.
Kai senukas vaistinėje perka vaistų krūvą, o kasos ekrane vienas po kito mirga skaičiai, rodantys kompensuojamąją sumą, pirkėjui neatrodo, kad čia valstybė ir mokesčių mokėtojai dėl jo kažką padarė. Patogiau galvoti, kad čia tiesiog vaistai su kažkokia nuolaida, kuri kaip ir savaime išeina.
Taip pat pačios savaime stovi, yra šiltos ir apšviestos, ligoninės, poliklinikos, mokyklos ir policijos nuovados (nė viena iš jų nėra tobula, bet ką jau čia, visi mes toj pačioj gelmėj užgimę), kažkaip atlyginimai išmokami iš kažkur, na, gal tiesiog iš vienos banko sąskaitos į kitą įkrenta.
Jokio bendruomeninio jausmo didelė dalis visuomenės nepatiria. Tai tiesiog faktas – taip yra. Savanaudžiai ir veidmainiai, ir tiek.
Antra vertus, valstybė atsidūrė tokioje padėtyje, kai ji yra nustačiusi mokesčius, kuriuos pati vargiai tegali surinkti. Arba negali surinkti, naudodamasi dabar naudojamomis priemonėmis.
Kadangi Lietuva yra Europos Sąjungoje, akcizai, skaičiuojami prie cigarečių ir benzino, negali būti mažesni nei tam tikras nustatytas lygis. Nors dabar tie mokesčiai didesni, nei galėtų būti pagal ES reikalavimus, net ir juos šiek tiek sumažinus, vargu ar kas pasikeistų: tiesiog neturtingoje Lietuvoje yra labai daug žmonių, kuriems maža kaina yra viskas, o laikas beveik bevertis. Jiems – jokia problema sugaišti dieną, kad dvidešimt litų sutaupytų.
Tai koks rezultatas? Daugybė žmonių, užuot užsiėmę produktyvia veikla, savo kuklią išmonę ir nedidelę energiją nukreipia ne į vertės kūrimą, o į tai, kad vengtų mokesčių, priskaičiuojamų prie kasdien vartojamų prekių.
Tai nieko nauja: JAV trylika metų galiojęs sausasis įstatymas XX amžiaus pradžioje sukūrė ištisą naują verslo šaką, o su ja drauge ir nusikalstamumą. Pylėsi nelegalaus alkoholio upės, mafijai byrėjo doleriai kaip sniegas, o aplink poškėjo šaunamieji ginklai.
Šių laikų akcizų politika Europos Sąjungoje veikia panašiai, nors ir ne taip baisiai, kaip anuomet už Atlanto. Kontrabanda klesti, daugybė žmonių yra įsitikinę, kad tai vadinamas „nusikaltimas be aukų“, ir valstybės autoritetas kuo toliau, tuo labiau tampa nieko nereiškiančiu žodžiu.
Europos Sąjungos vadovai supranta, kad taip negerai, bet dešimtmečiais gyvuojanti tradicija kišti galvą į smėlį ir apsimetinėti padeda visiems vėl nutildyti supratimą apie tai, kas yra padoru.
Panašiai yra ir su melavusių, tingių, prasiskolinusių, dirbti atpratusių Pietų Europos šalių gelbėjimu ir užkišinėjimu naujai skolintais milijardais, iš kurio tiek pat naudos, kiek senutės motinos pensiją prageriančiam tinginiui ir bedarbiui sūnui iš spalvoto lankstinuko darbo biržoje.
Vis tiek graikams pinigus grūda, nors ir murmėdami. Patys save apgaudinėja, kad tai paskutinis kartas. Kaskart apsimeta, kad po pusės metų vėl nebus tų pačių kalbų.
Tas pats ir su akcizinėmis prekėmis. Taip, žmonės elgiasi bjauriai ir nesąžiningai, pirkdami kontrabandines cigaretes arba baltarusišką dyzeliną, bet absurdiška tikėtis, kad jie elgsis kitaip, jei jiems prieš akis yra makaluojama pakankamai dideliu raginimu tų mokesčių vengti.
Kadangi akcizinių mokesčių praktiškai neįmanoma sumažinti iki tokio lygio, kad juos labiau apsimokėtų mokėti, o ne jų vengti (nebent kas nors rimtai galvotų palikti Europos Sąjungą – bet čia rimtas laikraštis ir rimta skiltis, o ne kokie nors svaičiojimai), tai turbūt reikėtų pasirūpinti tuo, kad jie būtų surenkami tvarkingai ir, jeigu reikia, grėsmingai.
Kitose srityse mes sugebame padaryti tvarką. Pavyzdžiui, sunkiai galima būtų įsivaizduoti, kad šiandien Lietuvoje trečdalis įmonių sugebėtų išsisukti nuo pridėtinės vertės mokesčio arba didelė dalis įmonių ignoruotų reikalavimą dėl kasos aparatų. Oro uoste nebūna taip, kad dalis keleivių (tie, kas labai skuba) išsisuktų nuo patikros. Nėra taip, kad pusė restoranų ignoruotų draudimą rūkyti.
Negali būti taip, kad trečdalis šalies piliečių išdidžiai spjaudytų ant įstatymų ir gerai bei saugiai jaustųsi. Idiotiška situacija, kai kontrabandinių cigarečių pardavėjai, mėlynanosiai valkatos prie turgaviečių patenkinti vaikšto ir didžiuojasi jiems paskirtomis šimtatūkstantinėmis baudomis, kurių jie nemoka ir nesiruošia mokėti, daro mums gėdą. Bent jau man tai tikrai.
Aš norėčiau, kad mano valstybė jiems ir visokiems baltarusiško pilstomo dyzelino pardavėjams gerokai skeltų į tarpuragę. Perkeltine prasme, žinoma.
