Kaziuko mugės linksmybės – ne visiems. Kai amatininkai, tautodailininkai ir kavinės žarsto pelną, mugės lankytojai džiaugiasi reginiais ir pirkiniais, senamiesčio gyventojai dieną ir naktį kenčia triukšmą, braido po šiukšles ir suka galvą, kur palikti automobilius.
Kai kurie jų tomis dienomis užrakina butų duris ir išvažiuoja iš Vilniaus.
„Man Kaziukas jau ne pirmus metus reiškia tremtį”, – prisipažino Pilies gatvėje gyvenantis Tautvydas.
Išvažiuoja į provinciją
Pro buto langus mugės minią galintis stebėti Tautvydas šį savaitgalį praleis Molėtų rajone.
Jis jau ne pirmus metus nusprendžia, kad Kaziuko mugė, kurioje kartojasi vis tie patys gaminiai ir renginiai, – ne jam. Taip elgiasi ir Pilies gatvėje gyvenantys Tautvydo kaimynai.
„Senamiesčio gyventojai prie triukšmo įpratę.
Jo čia netrūksta ir įprastomis dienomis. Bet per Kaziuko mugę net būdamas namuose, nesidairydamas pro langus jauti, kad žmonių daug. Pasakyčiau – net per daug. Dėl to blogėja nuotaika, savijauta”, – neslėpė Tautvydas.
Anot Šiltadaržio skersgatvyje gyvenančios rašytojos Liucijos Sudikaitės, mugė ateina tiesiog į namus. Atidarai vartus, ir užgriūva pintinės, o verbos vos ne ant galvos lipa.
Mugė smarkiai išvargina
Tautvydui pritarė ir anksčiau S. Skapo gatvėje gyvenęs, o dabar kitoje senamiesčio vietoje įsikūręs Audrius Puplesis: „Penktadienį po darbų būnu dar nepailsėjęs, o šeštadienį – jau pavargęs. Blogiausia, kada namuose pritrūkstu cigarečių ir turiu eiti į kioską jų nusipirkti.
Tik iškeliu koją į gatvę, o man jau siūlo pirkti taburetę. Bet man juk reikia cigarečių.”
Juokaudamas A.Puplesis minėjo, kad besišypsančių žmonių minia jam primena tuos laikus, kai jis dirbo psichoneurologijos dispanseryje sanitaru.
„Aišku, visi jie – nuostabūs žmonės. Bet man reikia tik cigarečių. Nusiyręs prie kiosko pamatau eilę kaip prie Raudų sienos”, – kalbėdamas apie mugės lankytojus kalbėjo A. Puplesis.
Geriau jis pasijunta tik sekmadienio pavakarę, kai mugė artėja į pabaigą ir galima išeiti pasivaikščioti senamiesčiu.
Nuo bėdų apsaugo vartai
Gedimino prospekto gyventoja Ligita automobilio neturi. Bet ji žino, kad kaimynai jau penktadienį savo transporto priemones palieka vieno prekybos centro aikštelėje.
„Negerai daro. Jie ir patys man prisipažino.
Bet juk mugės dienomis iš namų išvažiuoti neįmanoma”, – kalbėjo Ligita.
Dar blogiau būdavo, kai nebuvo kiemo vartų.
Prekeiviai net neklausdavo, ar galima palikti mašiną, ar ne, statydavo kur pakliuvo. Laimė, dabar šios problemos nėra, nes gyventojai įrengė vartus.
L. Sudikaitė pritarė, kad tiems, kurie turi automobilius, – ne pyragai.
Iš Šiltadaržio skersgatvio niekur neišvažiuosi, nes Barboros Radvilaitės ir Maironio gatvėse vyksta mugė.
Vilnietei per Kaziuko mugę būna pikčiausia tada, kai kur nors vėluoja, – prasibrauti per minią užtrunka laiko.
Vokiečių gatvėje gyvenančios Aldonos nuomone, palikti savaitgaliui automobilį prekybos centro aikštelėje – ne išeitis: „O jeigu staiga reikės važiuoti, jei mašinos prireiks darbo reikalais?”
Daugiau nemokamų vietų miesto centre beveik nelikę, o mokėti po kelis litus už automobilio stovėjimą – per didelė prabanga.
Išleido iš padangos orą
Aldona džiaugėsi, kad bent dabar automobiliai neužgriozdina jos namo kiemo. Taip yra todėl, kad Kaziuko mugė šioje gatvėje jau kelintus metų nerengiama.
Namo Vokiečių gatvėje gyventojai yra pasiskirstę aikšteles, tai suderinę su savivaldybe. Jie legaliai įsirengė ir automobiliams stovėti draudžiančius ženklus.
Moteris prisiminė atvejį, kai įžūlus prekeivis siaurame kieme automobilį buvo palikęs taip, kad gyventojas negalėjo mašina įvažiuoti į jam skirtą vietą.
„Ėjome, klausinėjome prekybininkų, kieno automobilis. Pagaliau radome žmogų, kurio ta mašina galėjo būti.
Bet jis neprisipažino. Nepadėjo nė įkalbinėjimai bent kiek pavažiuoti, kad kaimynas galėtų pastatyti transporto priemonę į savo vietą”, – prisiminė Vokiečių gatvės gyventoja.
Kaimynui trūko kantrybė ir jis išleido iš vienos padangos orą. Atėjęs prekybininkas pamanė, kad pradūrė ratą, ir jį pakeitė.
Tik nuvežęs į automobilių servisą jis turėjo nustebti sužinojęs, kad padanga – sveika.
Dirbtuvių durų neatvers
Kenčia ne tik tose gatvėse, kuriose vyksta mugė, gyvenantys ir dirbantys žmonės.
Šv.Mykolo gatvėje, kuri įsiremia į Pilies gatvę, dirbtuves atidaręs vilnietis šį savaitgalį nedirbs.
„Vis tiek nesulauksiu nė vieno kliento. Bus tik kvailų lankytojų.
Taip negražiai vadinu tuos, kurie ateina, ko nors paklausia, bet nei pirkti, nei užsisakyti nė neketina”, – liūdną savaitgalio vaizdą piešė pašnekovas.
Anot jo, į dirbtuves užsuka tik sušalę Kaziuko mugės lankytojai. Ateina su ryšuliais, krepšiais, sušyla ir išeina.
Kaip ir kiti senamiesčio gyventojai, jis minėjo bėdą, kuri išlįs pirmadienį, kai pasibaigs mugė. Tai kalnai šiukšlių ir apdergta tarpuvartė prie jo dirbtuvių.
Jo žodžiais, prišiukšlina ne tik mugės dalyviai, bet ir aplinkiniai gyventojai, kurie, surinkę šiukšles prie savo durų ir kiemuose, jas suverčia į gatvę.
Klientų – kaip vasarą
Senamiestyje įsikūrusių kavinių ir restoranų atstovai džiaugėsi, kad lankytojų per Kaziuko mugę būna tiek pat kiek per Kalėdas.
Nors Pilies gatvėje esantis restoranas „Forto dvaras” didelis, su rūsiu, jis per Kaziuką sausakimšas nuo darbo dienos pradžios iki pabaigos.
„Nors sausis ir vasaris būna ramesni mėnesiai, šiaip klientų mums niekada netrūksta, nes restoranas įsikūręs turistų lankomiausioje gatvėje.
Bet per Kaziuko mugę žmonių būna tiek kiek vasarą ar per Kalėdas”, – pasakojo restoranų grupės „Fortas” rinkodaros vadovas Kęstutis Markevičius.
Per šią Kaziuko mugę restoranas lankytojams siūlys įvairesnių patiekalų, kurių nereikės ilgai laukti. Taip pat virėjai gamins autentiškus patiekalus, kuriuos lietuviai valgydavo pavasarį.
Bendrovės „Delano”, kuriai priklauso restoranai „CanCan pizza”, vadybininkė Eglė Rudokaitė tvirtino, kad lankytojų skaičius per Kaziuko mugę priklauso nuo orų.
Jei nelyja, nesninga, restoranai Trakų gatvėje ir Gedimino prospekte pilni, jei orai prastesni, galima rasti laisvų vietų.
Linksmybės – po atlaidų
Mugės istorija prasideda nuo 1636 metų. Tada šv. Kazimiero palaikai buvo iškilmingai perkelti iš jėzuitų Šv.Kazimiero bažnyčios, kur jie saugoti nuo 1604-ųjų, į Zigmanto Vazos įsakymu specialiai pastatytą puošnią koplyčią Arkikatedroje. Šioje koplyčioje jie yra ir dabar.
Perkėlus palaikus, Arkikatedroje imta rengti Šv. Kazimiero atlaidus, o po bažnytinių iškilmių neatskiriama atlaidų dalis visada buvo kermošius.
Tie kermošiai – prekyba ir pasilinksminimai – vyko beveik du šimtus metų, per karus ar kitas nelaimes prislopdavo ir vėl atsinaujindavo.
Vykdavo Katedros aikštėje
1827 metais Vilniaus pirkliai išsirūpino privilegiją rengti didesnį, kelias dienas vykstantį prekymetį – jomarką. Tai buvo tikrosios Kaziuko mugės pradžia.
Jomarke jau dalyvaudavo ne tik vilniečiai, suvažiuodavo pirkliai iš toliau, Katedros aikštėje būdavo sustatomos vadinamosios būdos – laikinos stoginės ar palapinės.
Tuo laikotarpiu atsirado ir vienas mugės atributų – saldus meduolis „Kaziuko širdis”.
Suvažiuodavo 2400 vežimų
XX amžiaus pradžioje pasikeitė jomarko vieta. Mat 1901 metais rusų valdžia Katedros aikštėje pastatė paminklą Jekaterinai II, taigi prekyvietė, labiau susijusi su katalikų šventojo garbinimu, caro valdininkų požiūriu pasidarė nepakankamai rimta tokiai kaimynystei.
Prekyvietei buvo pasirinkta Lukiškių aikštė. Tuo laikotarpiu joje ėmė gausiai dalyvauti ne tik pirkliai, bet ir iš kaimų suvažiavę valstiečiai, prekiavę savo namudiniais dirbiniais.
Į mugę suvažiuodavo iki 2400 vežimų, Lukiškių aikštės neužtekdavo ir būdomis būdavo užstatoma visa Neries pakrantė nuo Žvėryno iki Žaliojo tilto.
Iškraustė ir iš Lukiškių
Šį klestėjimą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas, bet XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje Kaziuko mugė vėl atsigavo, o ypač suklestėjo nuo 1935 metų, kai prie jos rengimo prisidėjo studentai, rengę triukšmingas eitynes.
Lenkijos turizmo skatinimo sąjunga net organizuodavo specialius traukinius į Vilnių iš kitų Lenkijos miestų. Ypač dideliu mastu Kaziukas buvo švenčiamas 1938 ir 1939 metais.
Antrasis pasaulinis karas vėl nutraukė Kaziuko mugės klestėjimą. Pokariu Kaziukas buvo iškraustytas ir iš Lukiškių aikštės – ten iškilo Lenino paminklas.
Sugrįžo į senąsias vietas
Sovietmečiu mugė buvo perkelta į tuometį Kalvarijų turgų, kurį vilniečiai vadino Dzeržinskio vardu.
Turguje vykstanti mugė nebuvo tokia įspūdinga ir šventiška, nes trūko vietos, tilpo nedaug prekeivių.
Senosios tradicijos atgijo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę – Kaziuko mugė grįžo į senąją vietą, į miesto centrą, ir prasiplėtė į Tymo kvartalą.
