Nesąmonių rimti verslininkai į savo įmonių planus nerašo? Taigi, kad nerašo, nes žino, jog negavę žadėtų privilegijų darbuotojai, pasivedę už kampo, užpakalį gali išspardyti. O jei pažadus tęsėsi – bankrutuosi.
Ir statybininką R. Paksą vargu ar suprastų, jeigu jis pasveikintų savo darbuotojus paberdamas iš virš statybų skrendančio lėktuvo maišą saldainių. Juokinga? Bet kodėl tada niekas nesijuokia, kai politikai panašių nesąmonių per rinkimus pažeria?
Kai kurie ekonominės krypties politologai vis dar žvelgiantiesiems į pasaulį pro rožinius akinius siūlo į politiką pasižiūrėti verslininko akimis. Esą viskas, kas mus supa, yra verslas, o jame egzistuoja tie patys rinkos ekonomikos dėsniai.
Sėkmingas verslininkas yra tas, kuris sugavo gerą idėją ir kitų rankomis (įdarbinęs plušėti kitus) susišlavė didžiausią naudą. Gero pelno įrankis politikoje yra valdžia, įtaka ir galimybė tą įtaką kuo brangiau parduoti, o visi postringavimai apie rūpinimąsi žmonėmis yra tuščias reikalas, skirtas masėms smegenis pudruoti.
Jeigu to paprasto dalyko nesuprasi ir tik paistysi apie patriotizmą, moralę, etiką bei politikų altruizmą, mirsi taip nieko ir nesupratęs.
Pažvelkime į bet kurią profesinę sąjungą, nuskriaustų indėlininkų ar banko kreditorių organizaciją, streikuojančius žemdirbius ar pagaliau tuos pačius bedarbius. Visų jų svarbiausias tikslas – kuo mažiau dirbti ir kuo daugiau naudos sau gauti. Tokie patys interesai vyrauja ir politikoje.
Pabandyk bedarbiui ar tik iš pašalpų gyvenančiai daugiavaikei šeimai duonos kepalėlį pasiūlyti, tai gausi juo atgal per galvą. Pinigų, šauks, pinigų duok, mobiliaką naują reikia pirkti. Juk taip yra?
Klausimas tik – kas ką nugalės toje interesų kovoje.
Taigi, meskite į šalį politikų įpirštus stereotipus, kad tik V. Landsbergis ir konservatoriai išgelbės lietuvius nuo pakartotino trėmimo į Sibirą, kad socialdemokratai rūpinasi pačiais vargingiausiais, o sugedusio variklio garsu pupsėti nenustojantis R. Paksas jau seniai esą būtų įvedęs geležinę tvarką, jeigu tik jam kas būtų leidęs.
Jeigu politika yra verslas, tai būtent taip ir analizuokime įvairių partijų verslo planus, kitaip dar vadinamus partijų programomis ir šūkiais. Visų partijų lyderiai nuo visuomenės net neslepia, kad dalinantis ministerijas svarbiausia pinigai ir dar kartą pinigai. Kuo daugiau Europos Sąjungos lėšų gauna ministerija, tuo didesnį koeficientą ji gauna koalicijai dalijantis portfelius.
Taigi, jokioms rožinėms svajonėms, vertybėms, kompetencijai ar paprasčiausiai moralei vietos čia seniai nebeliko. Kai kurios partijos net į rinkimus eina lyg į Gariūnų turgų apsipirkti. Taip pat ir rinkėjų balsų.
Štai ir stosis viskas į savo vietas, jeigu įvairių partijų ir politikų elgesį pradėsime vertinti atmetę emocijas, stereotipus, sentimentus, jeigu elementariu protu vadovausimės. Pasiūlykite politikams per rinkimus žarstomus pažadus pirmiau įgyvendinti savo šeimose, savo versle, kai tenka rizikuoti šeimos garbe ir visomis savo santaupomis, ir tada jie parodys tikrąjį savo veidą.
Tarkime, kaip šūkis „Sveiko proto liberalai“ nuskambėtų verslo paslaugų sferoje? Ar eitų kas nors pas dantų gydytoją, jeigu ant durų būtų užrašas „Sveiko proto odontologas“? Tikriausiai suprastume, kad jis dar neseniai buvo beprotis, gal dar visiškai net neišsigydė ir dabar kėsinasi į jūsų žandikaulį velniai žino kokį implantą įsriegti.
Tautininkų verslo planas „Lietuva – lietuviams“ vienas keisčiausių. Tai lyg verslo šūkiai: „Lietuvos karvių pienas – lietuviams“, „Lietuvos vežėjai prekes vežios tik savo gimtinėje“ arba „Lietuviai skraidys tik Lietuvoje pagamintais lėktuvais“. Be galo kvailas planas, bet perkėlus į politiką žmonių protams įtartinas jis neatrodo.
Apskritai net peršasi mintis, kad lietuviai Lietuvoje šiuo metu yra tautinė mažuma, o dauguma taps, kai lauk išvarys bermontininkus ir atsiims Vilniaus kraštą. Arba panašu, kad badaujantys lenkai ir latviai apgulė mūsų sienas, kėsinasi šimtai tūkstančių įžengti į mūsų valstybę ir čia apsigyventi. O mes šaukiame, kad neįsileisime, kad Lietuva priklauso tik lietuviams.
Darbo partijos bei partijos „Tvarka ir teisingumas“ susijungimas verslo požiūriu yra visiškai suprantamas dalykas. Rinkos ekonomikos specialistai tai paaiškintų labai paprastai: abiejų bendrovių vadovai žiauriai susimovė, pajamos krenta, nes dėl menkstančio pasitikėjimo niekas prie aruodo nebeprileidžia, todėl teliko abu uabus sudeginti ir kilti kaip tam feniksui iš naujo, jau su kitomis plunksnomis. Susijungus bus galima kėsintis į dar didesnę rinkos dalį, didesni bus ir otkatai partijai.
Prisimenate, kaip vieno pasitarimo metu prezidentė D. Gybauskaitė tėškė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininko pavaduotojui V. Matuzui tiesiai į veidą maždaug tokius žodžius: „Kam kalbėti, o jums geriau patylėti“. D. Grybauskaitė siūlė apkarpyti akcinėmis bendrovėmis tapusių partijų pajamas iš verslo (otkatus), o V.Matuzas tąkart bandė kažką aiškinti, kad gal ir nereikėtų to daryti.
Netrukus už partijos finansus atsakingo Seimo nario žmona pateko į cypę, įtarimais buvo apdalintas ir pats V. Matuzas bei visas būrys Radviliškio konservatorių. Ar ne tą istoriją galvoje tąkart ir turėjo D. Grybauskaitė?
Daugiau nei 20 milijonų litų aferoje galimai dalyvavęs V. Matuzas vienoje televizijos laidoje prisipažino, kad prižiūrėti biokuro verslą visoje Lietuvoje jam pavedė tuometis premjeras A. Kubilius.
Premjeras pavedė (beje, kur tai girdėta, žodžiu, o ne oficialiai premjero potvarkiu) savo partijos šului V. Matuzui, o šis - žmonai? Į klausimą, ar premjeras žinojo, kad Seimo nario žmona užsiima biokuro verslu, V. Matuzas tada pasiūlė to teirautis paties A. Kubiliaus.
Į šį klausimą pats A. Kubilius niekada nėra pateikęs visuomenei atsakymo. Maža to, per praėjusius Seimo rinkimus, formaliai sustabdęs savo narystę konservatorių partijoje, faktiškai nepartinis V. Matuzas iš savo buvusios partijos bosų gavo bene didžiausią finansinę paramą. Iš kur čia dabar tokia išskirtinė globa ir pagarba?
Vertinant viską grynai verslo dėsniais, po prezidentės daug ką pasakančios frazės ir V. Matuzo prisipažinimo, premjerui A. Kubiliui visuomenės akyse galėjo būti uždėti antrankiai. Už tai, kad, pasinaudojęs tarnybine padėtimi, nurodė V. Matuzui atlikti veiksmus, kurie vėliau buvo įvardyti kaip galimai stambi finansinė afera.
Jeigu dėl kažkur neva dingusio suknisto milijono (arba tik paimto televizoriaus) antrankius uždėjo Krepšinio federacijos prezidentui M. Balčiūnui, tai čia juk kalbama apie pasikėsinimą į maždaug 20 milijonų litų ir dar galimai su premjero žinia! Tegul aiškinasi V. Matuzas su A. Kubiliumi cypėje, kas kam ir ką pavedė kuruoti, kiek ir kam tai kainavo ir ar neįsipainiojusi į šį reikalą ir pati partija? Kodėl tik V. Uspaskichas turėtų kentėti dėl jam ir jo partijai mestų kaltinimų?
Taigi, tokių atvejų, kai kilo įtarimų dėl to, kad pati partija (tiksliau būtų vadinti – akcinė bendrovė) dalyvauja finansinėse aferose, buvo ne vienas. Kad ir garsus atvejis su AMB ar vienu Panevėžio socialdemokratu V.S. Buterlevičiumi, kurį teismas nuteisė, nurodė grąžinti pradangintą beveik milijoną iššvaistytų lėšų, tačiau šis veikėjas iki šiol yra partijos narys ir net vadovauja vienai partijos Panevėžio skyriaus grupei.
Auksinius kiaušinius nešantys vadybininkai taip paprastai iš bendrovių neatleidžiami? Net Panevėžio socialdemokratų blauzdos per skystos bandant pašalinti partijos bosų globojamą V.S. Buterlevičių. Beje, teismui šis veikėjas taip ir neatskleidė, kur jis nukišo per vieną sporto klubą išplautą beveik milijoną verslininkų paaukotų lėšų. Gal jos atsidūrė juodojoje partijos kasoje?
Versle visos kovos priemonės dėl viešpatavimo rinkoje tinka, politikoje – irgi. Todėl visos partijos velniai žino ką paaukotų už tai, kad Prezidentūra netektų šiuo metu turimų galių skiriant STT, Valstybės saugumo departamento vadovus ir šalies generalinį prokurorą. Juk visiems premjerams svarbu žinoti, kur primėtyta „blakių“, kuris iš politinių priešininkų „šika ir tapšnoja“, o kuris neleidžia kaimynams ramiai miegoti, nes esą garsiai orą gadina.
Nieko keisto. Versle kaip versle. Tik kuo čia dėta Lietuva? Klausite, o kur vertybės, kur Sąjūdžio laikais kelta idėja dėl energetinės Lietuvos nepriklausomybės? Viskas sklando ore, išnyksta ir vėl pasirodo, žingsnis po žingsnio grįžtame ten, iš kur prieš daugiau 20 metų tekini pabėgome.
Sutinku, gal politinio gyvenimo spalvas šiek tiek hiperbolizavau. Bet tai padeda realiau įvertinti padėtį. Pabandykite patys pasvarstyti, ką mes turime po ilgų nepriklausomybės metų ir kodėl tik tiek turime?
Suskystintų dujų terminalo statybos sustojo, naujos atominės elektrinės likimą narplioja kažkokia premjero A. Butkevičiaus sudaryta darbo grupė, senos atominės uždarymui skirtus milijonus ištratinome nežinia kur, skalūnų paiešką taranavo šaltkalvis iš Seimo A. Salamakinas, o kažkokia „W“ raidė mums pasirodė daug svarbesnė ir už santykius su kaimynais, ir už elektros tiltą su Lenkija, dar ir už dujas mokame kone pačią brangiausią kainą Europoje.
Antai Seimo pirmininkas V. Gedvilas ragina į JAV nebežiūrėti, nes dujų ji mums vis tiek neduos, o Rusija – gali duoti. Reiktų pridurti – ir geležis noragams gaminti Rusijoje pigesnė, kaip kad buvo kalbama 1940-aisiais. Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas A. Paulauskas, kuriant Lietuvos strateginę energetikos politiką, ragino nepamiršti ir Rusijos intereso.
Ar nejaučiate, kad per Lietuvą tyliai slenka šliaužiantis perversmas? Versle viską galima parduoti, jeigu tai naudinga. Lietuvos politika seniai virtusi verslu, todėl nenustebčiau, jeigu mūsų strateginė energetikos politika jau seniai parduota. Premjeras A. Butkevičius viską mato, net pats prisideda stabdydamas svarbius darbus, bet kažkodėl tyli. Tylės kol viskas galutinai sugrius?
Jeigu ne mūsų narystė NATO, tai jau tektų žvalgytis į Kaliningradą ir laukti, kada gi rusų tankai per Nemuną ims plaukti. Sąjūdžio laikais, nors anglų kalbos nemokėjome, stovėjome su plakatais „Russia go home“, o dabar stovime su rusiškais plakatais „Šavron – von“. Štai tie kaimiečiai rusų armiją, kuri išvarytų lauk tą „šavroną“, tikriausiai pasitiktų išskėstomis rankomis.
Ką daryti? Versle kaip versle. Reiktų pasivesti už kampo visų partijų lyderius ir užpakalius jiems gerai išspardyti. Kad žvejodami valstybės vandenyse visą laimikį sau pasiima, o Lietuvos strateginius tikslus šalin stumia. Bet ar tikrai tikite, kad dar ne vėlu?
