Atlikėjas drąsiai ir visus kitus ragina „pumpuotis“ kuo daugiau dainų, filmų ir knygų ir kuo greičiau iš interneto, kol tai nieko nekainuoja ir negresia baudomis. Jam antrinantis muzikantas ir žurnalistas Arnoldas Lukošius taip pat neslepia, kad piratauja. „Pumpuoju“ ir tas pačias dainas po keletą kartų, net jei turiu originalų kompaktinį diską, bet tingiu nueiti iki svetainės“, – sakė A. Lukošius.
Vis dėlto nežabojamas piratavimas, anot kūrėjo, gali atsirūgti. „Kaip bulvaras išstūmė rimtą tiriamąją žiniasklaidą, taip piratai neabejotinai pakeis muziką kaip produktą“, – kalbėjo A. Lukošius. Tokias mintis muzikantai, teisininkai ir leidėjai dėstė pirmadienio popietę Vilniaus universitete surengtoje diskusijoje „Kūrėjas virtualiame pasaulyje“.
Lietuviai piratavo visada?
A. Lukošius atvirai save vadina pusiau kūrėju, pusiau piratu ir dėl to per daug nesikremta. Anot jo, piratavimas nedidukei Lietuvai atneša neabejotinų privalumų. Tarkime, jauniems programuotojams studenčiokams leidžia siųstis naujausias programas, neatsilikti nuo rinkos ir taip vėliau gauti geresnį darbą. Pradedantiems muzikantams nelegalūs platinimo kanalai ne tik lengviau įkandami, bet ir efektyvesni – ne paslaptis, kad „Linkomanijoje“ kūriniai plinta kelis kartus greičiau nei oficialiose muzikantų svetainėse.
Vis dėlto piratavimo mastai mus padarė tinginiais, be jokios sąžinės graužaties besisiunčiančiais šūsnis nelegaliai skenuotų knygų, „nuripintų“ naujausių filmų ir krūvas muzikos albumų. Negana to, įpratome prieš valgydami pakramtyti – siųstis dainas, kurių visų net neišklausome, vaizdo failus, kuriuos žiūrime tik prabėgomis.
A. Lukošius žvilgtelėjo į praeitį ir priminė, kad lietuviams piratavimas nėra naujovė – nelegalius įrašus perkame jau seniai. Iš pradžių – perrašytas kasetes, vėliau – kompaktinius diskus. Piratavo lietuviai ne vien dėl prasto gyvenimo ir iš noro sutaupyti. Kol nebuvo įsibėgėjusi prekyba internetu, anot A. Lukošiaus, piratai buvo vienintelė viltis išrankesnį skonį turintiems melomanams.
Muzikantai pelnosi iš reklamų ir koncertų
Piratų užkariautas leidybos pasaulis privertė persitvarkyti ir muzikantus. Jei seniau pastarieji uždirbdavo iš tiesioginės savo kūrybos vaisių – muzikos įrašų – tai šiandien jų niekas nebeperka. Atlikėjams reikia ieškoti naujų pajamų šaltinių – vieni duoną pelnosi koncertuodami ir važinėdami po klubus, kiti lenda į reklamas.
Ir tai ne vien mūsų šalies tendencija. Lietuvos gretutinių teisių asociacijos rinkodaros vadovas Rytis Šeškaitis pateikė amerikiečių atlikėjos Lanos del Ray pavyzdį, kuri neslepia, kad didžiulius pelnus jai neša reklaminės kampanijos. Dainininkės veidą galima išvysti ant tokių kompanijų kaip H&M reklaminių plakatų.
Į diskusiją įsiterpęs fotografas Augustas Didžgalvis prasitarė, kad piratai gali būti ir naudingi. „Jei iš paprastos nuotraukos uždirbu 100 litų, tai ją kažkam pavogus, uždirbu dvigubai ar trigubai daugiau“, – savo verslumu dalijosi fotografas. Tiesa, nuotraukų apsauga Lietuvoje veikia beveik be priekaištų, palyginti su kitais intelektiniais produktais – muzika, filmais, programine įranga, žaidimais ar knygomis. Pasak A. Lukošiaus, šioje srityje Lietuva vis dar bando įtikinti, kad „Linkomanijoje“ dalijamasi vestuvinėmis nuotraukomis.
Piratinis produktas – pigesnis ir patogesnis?
Net ir patys teisininkai, dalyvavę diskusijoje, neslėpė, kad piratauja. Kai kurie – kone kasdien. Rinktis nelegalų produktą ne tik nieko nekainuoja, bet neretai yra ir gerokai patogiau – viską gali rasti vienoje svetainėje. Jei norėsi originalios lietuviškos produkcijos ir būsi pasiryžęs už ją pakloti pinigų, dar teks pasiblaškyti internete, kol rasi, kur tai padaryti.
Tiesa, AGATA atstovai tikino jau kuriantys lietuvišką populiaraus internetinio grotuvo „Spotify“ alternatyvą, kuris mūsų šalyje neveikia. Tačiau, anot teisininko, Vilniaus universiteto profesoriaus Vytauto Mizaro, mūsų šalies leidėjai kol kas negali pasiūlyti realios atsvaros piratiniams produktams.
Jis neslėpė, kad intelektinė teisė yra „prisnūdusi“ ir nespėja su šių dienų tendencijomis, tad patys autorinių teisių turėtojai turėtų susizgribti ir pasiūlyti konkurencingą produktą. Diskusijos dalyviai – daugiausia kone kasdien pirataujantis jaunimas – neslėpė, kad sutiktų mokėti 10-20 litų už legalią „Linkomanijos“ versiją. Bet kol tokios nėra, jaunimas tikina ir toliau „besipumpuosiantys“ nelegalias kopijas.
